Naktis į Sausio 13-ąją

Sausio 12 d. šeštadienio rytas. Iš naktinio budėjimo prie bokšto grįžta sūnus Dangis, o aš išeinu prie bokšto. Žmonių daugėja, jaučiame, kad dieną nieko neturėtų įvykti. Koncertuoja “Lietuva”, kiti meno kolektyvai, žmonės dainuoja liaudies dainas, praalkusieji užkandžiauja žmonių suneštomis gėrybėmis, net rūkoriai nenuskriausti – krūvelėmis guli deficitinės cigaretės. Dauguma žmonių susispietė prie administracinio pastato, likę vaikštinėja aplink, apžiūrinėja prieigas prie TV bokšto, svarsto, kur būti puolimo atveju, kaip geriau gintis. Graibstoma atvežama spauda.

Vakarop grįžau namo. Pavakarieniavom. Pas sūnų atėjo draugas ir apie 22.00 val. jie išsiruošė prie bokšto. Žmona užprotestavo, aš irgi pasiūliau geriau kol kas budėti prie radijo imtuvo namuose, nes neaišku, kiek dar nemigo naktų laukia prieš akis, o paskelbus apie pasikeitusią padėtį vis vien spėsime prie bokšto (o gal labiau reikės prie Aukščiausiosios Tarybos?), tačiau jie tyliai apsirengė ir išėjo…

Pabudau nuo beldimo į duris, išgirdau kaimyno balsą: “Tankai važiuoja prie bokšto. Aš bėgu, tu pasivysi. Susitiksim prie sankryžos”. Kažkodėl nesisekė greitai apsirengti, o gal tik taip atrodė, ir išlėkiau. Pribėgau prie sankryžos – Valdo nėra. Staiga trenkia šūvis. Svarstymui laiko nėra, nes visi lekia pirmyn. Gatvėje aš jau ne vienas. Skuba žmonės, lenkiu juos. Vėl šūvis, paskui dar vienas. Tankų dar nėra. Jie atūžia nuo Lazdynų. Prie bokšto administracinio pastato daug žmonių. Todėl lipu pylimu prie tvoros, perlipu per ją ir bėgu prie bokšto, kurį jau apjuosęs platus žmonių žiedas. Gal apie 10 eilių. Žmonių vis daugėja. Pirmosiose eilėse vyrai, moteris statome arčiau bokšto. Kažkas patarinėja, ką reiktų daryti, jei paleistų dujas. O pakalnėje jau “kažkas” vyksta. Girdimas metalo džeržgesys, trata tankai ir automatai, o gal ir kulkosvaidžiai. Po tankų šūvių žmonės ima skanduoti “Lietuva!” Staiga pamatome tankus, šliaužiančius pamiške. Netrukus jie apsupa bokštą. Mes stovime tvirtai susikibę už parankių. Nuo tankų nušoka desantininkai. Drioksteli šūviai. Žmonės vėl ima sutartinai skanduoti “Lietuva!” Išgirstu patarimą – kai šauna, išsižioti.

Kai po pirmosios salvės ima dūžti langų stiklai, priekinėse eilėse kyla nedidelė panika, kad iš viršaus nepradėtų kristi stiklai. Kažkas nuramina, kad stiklai armuoti ir šukės nekris. Trata automatai, bet žmonės nesitraukia, skanduoja “fašistai!”, “fašistai!” Sektoriaus krašte desantininkams pavyksta prasiveržti prie bokšto. Dūžta desantininkų daužomi stiklai ir iš vidaus į desantininkus pasipila stipri vandens čiurkšlė, ji užpuolikus trumpam atbloškia. Tuo pačiu vanduo į šalį atbloškia ir žmones. Vienas iš desantininkų švysteli paketą, pasigirsta stiprus sprogimas, vėl trata automatai, o vandens srovė dingsta. Desantininkai puola į vidų. Tuo pat metu kitas desantininkų būrys užgula mus ir šaudydami (tuščiais šoviniais) visai nustumia žmones nuo bokšto. Desantininkai nebuvo panašūs į žmones. Iškreipti veidai, stiklinės akys rodė, kad tai patys tikriausi zombiai. Po vienos papliūpos pajuntu, kad į akis lyg siūbtelėjo pelenų. Bet mes nebijojom. Tik nusileisdami smurtui, žingsnis po žingsnio, vis dar susikabinę, traukėmės nuo bokšto. Kai atsitraukėme nuo bokšto apie 10 m į žmones pasisuko tankai, o vienas pradėjo vaikyti bėgančius žmones, traiškyti, laužyti medelius. Po truputį tankai ir tarp jų vorele išsirikiavę kareiviai, šaudydami ir gąsdindami pradėjo žmones stumti tolyn nuo bokšto. Priėjęs prie vieno būrio išgirdau pokalbį su tos puolančiosios voros karininku. Pokalbis buvo taikus. Karininkas sakė iš kur esąs, kad jo grupė turi tik tuščius šovinius. Paklaustas, kodėl jie taip daro, atsakė: “ja vypolniaju prikaz”, dar pridurdamas, kad už bokšto užėmimą pažadėta pridėti po “žvaigždutę”.

Bokšto viduje kova tęsėsi. Matėme, kaip buvo vienas po kito užimti bokšto aukštai. Buvo nuplėšta trispalvė, o vietoj jos po kurio laiko atsirado raudona.

Žmonių vijimas paspartėjo. Prie sienelės į administracijos kiemelį, norėdami nulipti žemyn, susirinko būrelis žmonių. Vieni, daugiausia moterys, nulipinėjo kopėtėlėmis, kiti nušokinėjo ir padėjo nulipti kitiems. Po vienos šūvių papliūpos pasigirdo šauksmas: “Pašovė! Koją!” Nuo sienelės nuleido vyrą su peršauta koja ir greitai nunešė prie greitosios pagalbos. Paskui suriko mergina: “Ir man kažkas kojai!” Pabraukė – kraujas. Vyrai ją paėmė ant rankų ir nunešė. Aulinukus teko perpjauti. Pasirodo, užpuolikai norėdami greičiau išvaryti žmones, paleido šūvių seriją į kojas.

Apačioje susitikau su kaimynu Valdu. Iš garsiakalbių pasigirdo Jermalavičiaus balsas. Šventvagiškas, ciniškas. Nesuprantama, kaip ką tik praliejus nekaltą kraują pakaliko lūpos galėjo tarti žodžius: “Broliai, sesės…” Nesupratau aš, nesuprato, negalėjo suprasti ir kiti.

O mes pasitarėme ir patraukėme namo. Prie radijo. Sūnus jau buvo grįžęs. Būsena sunki, nors fiziškai ir nesužeistas. Jis dar nežinojo, kad žuvo buvęs klasės draugas Ignas. Sėdėjome, gaudėme žodžius iš radijo ir žiūrėjome į laikrodį. Jautėme, kad svarbu, jog ši naktis greičiau pasibaigtų. O dieną jie nepuls. Bijo. Viešumo, tiesos, pažiūrėti į akis.

7.00 val. išėjome į Nepriklausomybės aikštę, prie Aukščiausiosios Tarybos. Ginti toliau. Bet jie kol kas pulti nebedrįso. Ar ilgam?

Pirmadienį teko pasiimti nedarbingumo lapelį. Akys “neatlaikė”. Gal ir gerai. Nes nebegalėjau normaliai klausytis kalbant rusiškai, žiūrėt jiems į akis. Atleiskit, dori rusai, ne mano kaltė, kad rusų kalba sklido iš žmogžudžių lūpų.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 22–29