Tą ilgą ilgą naktį
Ne, man neteko būti šiurpių scenų liudininku. Mat, įvykiai užklupo mus – Pedagoginio instituto anglų kalbos dėstytoją L.Misevičienę, universiteto matematiką E.Misevičių ir mane palyginti saugioje vietoje – šiaurinėje Televizijos bokšto papėdėje. Tiesa, ir čia klupo žmonės, bet ne nuo automatų serijų, o nuo geležinių lazdų smūgių ir kareiviškų batų spyrių. Tačiau pirmiausia man norisi papasakoti apie tos nakties laukimo valandas bei minutes.
Prisipažįstu, jog esu iš tų, kurie myli tautą, žmoniją, bet ne konkrečius žmones. Mat Petraitis – savanaudis, Jonaitis – vulgarus, Pranaitis kalbėdamas taškosi seilėmis; šitas lenda be eilės krautuvėje, o anas numynė koją troleibuse.
Žinojau, jog mano genties nariai darbštūs. Pastaraisiais dešimtmečiais jie tapo dar ir verslūs. O tomis budėjimo dienomis ir naktimis paaiškėjo, jog lietuviai geba būti ir dvasingi. Prie Televizijos bokšto ši savybė buvo ypač juntama. Gal būt todėl, kad čia nebuvo tokios kamšalynės, kaip prie Aukščiausiosios Tarybos.
Kaip lėtai eina valandos. Dar tik 9-ta valanda vakaro… Nors temperatūra nulinė, tačiau oras žvarbus, iki kaulų smelkianti drėgmė. Kartais tingiai krenta lietaus lašai. Kalno atšlaitėse liepsnoja laužai, prie kurių šildosi paaugliai. O mes vis sukam ir sukam ratus aplink bokštą. Daug kur skamba dainos. Štai būrys jau nejaunų vyrų ir moterų traukia “Ant kalno mūrai…”, o už kelių žingsnių mūsų ausis pasiekia “Oi tu žirge, žirge…” Dar toliau girdisi “Palinko liepa…”
O laikas slenka taip pamažu. Dar tik dešimta. Šiąnakt čia labai daug jaunimo, studentų, vyresniųjų klasių mokinių. Kad būtų šilčiau ir neprailgtų naktis, jie smagiai trepsi kažkokius ritminius šokius.
Laikrodis rodo dar tik vienuoliktą… Mes vieni kitiems labai atidūs ir geranoriai. Kažkam iškrito pirštinė. Bent kelios rankos tiesiasi ją pakelti. Nepažįstama moteris nori pavaišinti mus sumuštiniais ir, atrodo, nuoširdžiai apgailestauja, kai mes atsisakom. O štai į mūsų pusę tiesia ranką vyriškis, jis nori kavos. Toks elgesys šiąnakt nieko nestebina. Neatsakoma netgi cigarečių.
Bet kokia ilga ši naktis. Dar tik dvylikta… Daugelis palydi žvilgsniu ūsočių dieduką. Kaip artojas dalgę jis neša persimetęs per petį didžiulę trispalvę. O ten pusamžė moteris įkalbinėja 7–8 metų bamblį, matyt, anūkėlį, eiti namo. Bet tas vos neverkdamas šaukia: “Ne, nenoriu miego!”
Įsišnekam su dzūku iš Alytaus. Žmogelis čia budįs jau antrą naktį ir atrodo labai suvargęs. Galvoje šmėkšteli mintis: “Kai eisiu namo, reikės pasiūlyti jam nakvynę”. Anksčiau tokia mintis nebūtų atėjusi į galvą.
Artėjant pirmai valandai, pajuntame kažką negera: pro didžiulius langus matyti, jog bokšto viduje subruzdo sargybiniai. Vieni miklina lazdas, kiti griebia žarnas panašias į tas, kuriomis vasarą laistom daržus. Širdį smelkia nuojauta: jau! Ji neapgavo. Per garsiakalbį išgirstam, jog į Karoliniškes važiuoja tankai.
Glaudžiai petys į petį, sustojam aplink bokštą. Mūsų ruože – 5 gretos. Šalia mūsų kauniečiai: dručkis šeimos galva, išsigandusi jo žmona, paauglė dukra, dar viena moteris, mergaitės teta. Kažkur apačioje visai netoli pasigirsta patrankų šūviai. Po to – papliūpos iš automatų. “Neringa, kur tu?” – suklinka mūsų kaimynė. “Nutilk! Žinai ko čia atėjai!” – valdingai sušunka dručkis. Skanduojam “fašistai!”, “fašistai!”. Po to “Lietuva!”, “Lietuva!”
Laikrodis rodo 1.20 val., kai iš tamsos išniręs didžiulis tankas nukreipia į mus galingus savo prožektorius. Kažkas sušunka: “Išsižiokit!” Beveik vienu metu pasigirsta patrankos šūvis. Garsas labai stiprus. Po to – stipri oro banga. Kareiviai kažką meta po priekyje stovėjusių žmonių kojomis. Sprogimas! Klyksmas. Žmonės metasi į šalį, tačiau nuo bokšto nesitraukia. “Darbuodamiesi” automatų buožėmis ir geležinėmis lazdomis, desantininkai stumia mus į šalį. Pajuntu smūgį į galvą. Suklumpu. Tačiau kojos spyris į šoną vėl pastato mane ant kojų. Dūžta langų stiklai. Desantininkai jau bokšte. O baltapūkis gynėjas, dar beveik vaikas, abiem rankom spaudžia į priekį atkištą žarną. Panašu, kad jis ištiktas šoko ir vargu ar mato, kur nukreipta čiurkšlė.
Sliūkinu į šalį ir girdžiu Juozo Jermalavičiaus balsą: “Broliai lietuviai… jūs esate apgauti… skirstykitės namo… Nacionalinio gelbėjimo komitetas”. Tik dabar pastebiu, jog ant rankos, kuria spaudžiu galvą, kraujas…
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 17–21