Dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių prie Televizijos bokšto
Apie pusę pirmos grįžau į namus, nes prie bokšto buvo labai daug žmonių. Nusprendžiau ateiti vėliau, apie 4–5 val., kai būna sunkiausias budėtojams metas, o be to buvau jau antra naktis be miego. Vos spėjau atsigulti, kai prieš 2 val. sudrebino namus sprogimas, po to dar vienas ir dar. Pro langą buvo matyti šviesos blyksniai bokšto pusėje. Beveik tuo pat metu per radiją pakvietė skubiai rinktis Karoliniškių ir aplinkinių rajonų žmones prie bokšto.
Per dvi minutes buvau lauke, o dar po dviejų – bokšto prieigose. Kai bėgau per viaduką (Kosmonautų prospektas, Sudervės gatvė) nuo Lazdynų artėjo šarvuočių kolona. Žmonės plūdo akimirksniu.
Ant viaduko, užtverdami kelią, stovėjo du tankai, vienas prie kito bortais, o trečias – automobilis “Žiguli” (vieno iš atvykusių ginti bokšto), trečias tankas stovėjo už jų. Už 30–40 metrų nuo jų link bokšto stovėjo vienas paskui kitą dar du tankai. Kitose prieigose taip pat stovėjo tankai. Sudervės gatvėje stovėjęs tankas stipriai leido dūmus. Matėsi dvi statinės, pritvirtintos gale, nuo jų nuvesti vamzdžiai link duslintuvo ir ten kažkur užmauti. Aplink bėgiojo žurnalistai, filmavo (vėliau per televiziją rodė tą patį tanką ir komentavo, kad buvo panaudotas padegamasis skystis). Kažkas sušuko, kad leidžia dujas, visi atsitraukė. Ant šlaito ėmė šaukti, kad ruošiasi pulti iš rytų pusės, o čia tik nori nukreipti dėmesį. Visi puolėme į tą pusę, lipant šlaitu žvilgtelėjau į laikrodį, buvo 2.02 val. Perlipome per tvorą ir bėgte link TV bokšto. Prie įėjimo buvo labai daug žmonių, tai nuėjau palei bokštą link pietų pusės. Iš tos pusės pūtė vėjas, gal todėl buvo mažiau žmonių, apie 8–10 žiedų. Čia ir sustojome, su kitais susikabinome rankomis per alkūnes. Gal minutei tepraėjus pasigirdo tankų riaumojimas iš šiaurės rytų ir nuo miško pusės vienas tankas palei tvorą aplėkė iš pietų pusės ir pasukęs per tvorą nuvažiavo link pagrindinio įėjimo iš vakarų. Tuo pat metu iš rytų pusės link mūsų slinko vienas paskui kitą du tankai, už jų gal šarvuočiai, blogai matėsi, nes pirmųjų šviesos plieskė į akis. Pirmasis tankas privažiavo per 4–5 metrus ir sustojo priešais mane, už jo kiti. Prieš pirmąjį tanką išsirikiavo kareivių kolona (12–14) po du ir priekyje vienas. Pagal komandą pakelia automatus su durtuvais prieš save vertikaliai ir prispaudžia. Nuo tanko ima šaudyti į viršų, tuo pat metu pasigirsta komanda, baisus kareivių rėkimas ir jie šoka link mūsų. Pleištu, tarp manęs ir moters iš kairės, įsiveržė į minią ir stumdami vienas į nugarą nulėkė iki pat langų. Keli ėmė daužyti langus automatų buožėmis, kiti turėjo rankose juodas, dviejų pirštų storio lazdas ir jomis taip pat daužė. Žmonės skandavo “Lietuva”, “Laisvė”, “fašistai”. Kareiviai ėmė stumti žmones ir daryti plyšį, mėtyti sprogstamuosius paketus, darbuotis automatų buožėmis, šaudyti į viršų. Klykė moterys, šaukė visi kas galėjo, skandavo “Lietuva”, “Laisvė” ir t.t. Sulindus daliai kareivių į vidų, dar bandėme užspausti skylę, bet tuoj pat atsirado jų daugiau, priekyje stovėjęs tankas ėmė sukioti vamzdį, atsuko į vakarus, nuleido žemyn. Ėmiau šaukti, kad būtų visi išsižioję, jeigu tankas šaus, bet per tą triukšmą, šauksmą ir klyksmą, mažai kas girdėjo. Po šūvio pažiro bokšto langai, dalis žmonių griebėsi už galvų, kas parkrito. Kareiviai suintensyvėjo, o mes po truputį traukėmės atgal link pietvakarių. Apšviestas tanko stovėjo žmogelis ir jam iš galvos tekėjo kraujas, bet jis nejautė ir kai pasakėme, tik tuomet palietęs rankom įsitikino ir nubėgo. Iš tanko šaudė trasuojančiomis kulkomis link Lazdynų, pažemiu, vos virš medžių viršūnių ir namų. Galingu prožektoriumi švysčiojo į besitraukiančią minią. Už 10–15 m iš kairės vakarų pusėn traukėsi būrelis jaunuolių, sustodami ir atsigręždami atgal. Staiga vienas parkrito, galvojau, kad paslydo, nes buvo šlapia, bet pakėlę draugai ėmė šaukti “Greitąją, greitąją!” ir pagriebę nunešė į šiaurę link greitųjų. Sunerimo aplinkiniai ir aš pats, ėmėme trauktis link tvoros. Čia pat pasigirdo rikošetu atsitrenkusios, gal į tvorą, kulkos zvimbimas. Įsitikinome, kad šaudo koviniais šoviniais ir akimirksniu perlipom per tvorą į griovį. Buvo 2.24 val. Beveik tuo pat metu greitosios įjungė švyturėlius ir signalus. Dar 15–20 minučių pabuvome apačioje, kareiviai jau iš pietų ir dalį iš pietvakarių pusės žmonių buvo išvarę. Automatų papliūpos ir šūviai trasuojančiomis kulkomis nuo bokšto vis dar tęsėsi, leido raketas. Žmonės, susispietę apačioje, pamažu skirstėsi. Kai parėjau namo, pajutau, kad skauda ranką ir iš riešo bėga kraujas, skauda pilvo srityje, matomai nuo pirmojo smūgio mus taranuojant kareiviams, nors prie bokšto nuo nervinio šoko atrodė, kad labai lengvai per mus nuslydo, nes jau tikėjausi blogesnio. Į medikus nesikreipiau, nors šiek tiek dar ir dabar skauda.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 8–12