Mano kojos įaugo į žemę
Gyvenu name prie pat TV bokšto. Kaip ir kiti žmonės, prie jo budėjau visą apgulties laiką. Ypač daug žmonių rinkosi šeštadienį (sausio 12 d.). Diena graži, šilta, kvepėjo pavasariu. Vaikštinėjau su pusbroliu Sigitu Grinkevičiumi, atvykusiu iš Kauno. Jis II grupės invalidas, rengėsi širdies operacijai. Sakė, kad tik šitoje žmonių jūroje nusiramino, namie negalėjo tverti.
Vakare aš su Mokslų akademijos choru giedojau Arkikatedroje. Tada niekas nebūt patikėjęs, jei kas sakytų, jog po kelių dienų giedosite prie žuvusiųjų karstų…
Pasibaigus pamaldoms, nakvoti parsivedžiau pensininkę iš Kauno Olgą Žilinskienę, jau tris paras budėjusią įvairiose Vilniaus vietose. Kadangi prie bokšto buvo daug žmonių, nutarėme pasnausti, rengėmės eiti sargybon paryčiui, kai praretėja gynėjų gretos.
Užmigti nesisekė. Klausėmės radijo ir lakstėme į balkoną, atrodė, kad tuoj tuoj prasidės kažkas baisaus. Taip ir buvo. Apie 1.30 val., vos tik išgirdome tankų šūvius, puolėme rengtis. Pro mūsų namą bėgo pulkai žmonių. Dundėjo patrankos, rodėsi, kad greitai sugrius mūsų blokinis namas. Pirmą sykį, susiėmęs už krūtinės, ginti bokšto išbėgo ir mano vyras. Pasiutusiai daužėsi dirbtinis širdies vožtuvas.
Aš su viešnia Olga atsistojau priešais savo namą, prie vielinės tvoros. Čia visai nebuvo žmonių, todėl nutarėm, kad reikia padaryti nors retą, tačiau gyvą užtvarą. Nuo Kosmonautų gatvės sklido dūmų kamuoliai. Jautėsi bjauri smarvė. Dėjome prie burnos nosines, kiti apsisupo šalikais. Tvirtai apsikabinome su Olga ir kartojome, kad ištversime, nesitrauksime. Tuo labiau, jog girdėjome per garsiakalbį raginimą nebijoti, juk šaudo tuščiais šoviniais. Kai pasirodė pirmieji tankai (nuo Neries pusės), matėme, kad ant jų kabinasi vaikai, o priešais barikadą sustojo pulkelis vyrų ir susikabino rankomis. Ir tik tada, kai pirmasis tankas atsidūrė per kelis žingsnius nuo jų, vyrai prasiskyrė. Vienas drąsuolis odine striuke užšoko ant tanko. Buvo užmestas prie vamzdžio, kai šarvuotis pakėlė savo bjaurų snukį, traiškydamas sunkvežimį su smėliu. Žiūrėjome ir rodėsi, kad čia sapnas ar koks košmaras. Vyras odine striuke nusirito nuo tanko. Nežinau, ar jam, ar kitam tuo metu buvo sutraiškytos kojos. Stovėjome dar ir tada, kai tankas triuškino lengvuosius automobilius. Aš suakmenėjau, negalėjau pajudėti. Tik tada, kai tankas atsisuko tiesiai į mus ir ėmė važiuoti, draugė mane nutempė nuo kalno į saugesnę gatvės pusę. Kojų nejaučiau, kažin, ar būčiau pati nubėgusi, nors ir labai išsigandau (jau praėjo penkios dienos, iki šiol negaliu greičiau paeiti, gelia kojas, dreba rankos).
Tankai vienas po kito ropojo kalnu, supo bokšto teritoriją. Priešais centrinį įėjimą minia nesitraukė. Kai tankai prisiartino prie paties bokšto, pasigirdo pro garsiakalbius tokie žodžiai: “Žmonės, nesipriešinkite, Vyriausybė nuversta, valdžią paėmė Lietuvos gelbėjimo komitetas”. Tik kai pradėjo lakstyti kulkos, ėmė didėti būrelis kitoje gatvės pusėje. Teišbuvome kokią valandą ir nubėgome namo. Žiūrėjome iš balkono į klaikiausią vandalų egzekuciją. Netrukus atbėgo apsvilęs brolis Jonas Eidukevičius, stovėjęs kartu su narsiaisiais gynėjais prie paties bokšto. Jis buvo beveik apkurtęs, trynė ausis ir negalėjo kalbėti. Pasakė tik tiek, kad daugiausia žmonių sužeidė krintantys tankų išdaužyti bokšto langai. Brolis, vos pusvalandį pasėdėjęs kambaryje, vėl išlėkė ieškoti savo draugų, su kuriais stovėjo prie bokšto. Išėjome ir mes su drauge. Klausėmės žmonių kalbų. Kai pamatėme būrį kareivių, ginkluotų lazdomis, apie 4 val., vėl parėjome namo.
Šito niekas, kas ten buvo, nepamirš iki gyvos galvos. Sausio 18 d. naktį per radiją išgirdau, kad Suomijos prezidentas kaltina mūsų Vyriausybę, kam pražūtin siuntė beginklius žmones? Suomiai jau turbūt pamiršo patrankų trenksmą, savo tautos kančias. Argi reikia raginti gintis, jei niekšas žudo vienintelį sūnų ar dukrą, jei vandalai smaugia vienintelę mūsų Tėvynę. Nenorim būti mankurtais, geriau mirti, negu amžiais vergauti.
Bokšto gynėjai – Šlifavimo staklių gamyklos darbininkai.
Iš giminaitės sužinojau Algimanto Cicėno, kruvinąjį sekmadienį priglaudusio plungiškių būrelį, adresą. Nuėjau padėkoti už prieglaudą, užrašiau prisiminimus, su viltimi, kad ir kiti jo bendradarbiai paliudys apie siaubą…
Algimantas CICĖNAS, Vilnius
Kai išgirdom patrankų trenksmą, tankai jau važiavo Kosmonautų gatve. Ėmiau rengtis ir išbėgau. Ant viaduko tilto prie “Ąžuolo” parduotuvės susitikau bendradarbį Putrimą ir tarėmės, ką daryti. Tuo metu į mus nuo Lazdynų pusės pradėjo šaudyti. Pasilenkėme, susitraukėme ir sprukome žemyn. Ten radom dar vieną iš savo gamyklos – Virbicką su žmona. Pradėjom stabdyti važiuojančius automobilius, nes norėjom vykti prie Aukščiausiosios Tarybos. Jiedu nuvažiavo, aš vis dar stabdžiau. Pamačiau pulkelį atbėgusių moterų ir vyriškį. Jie manęs prašė parodyti, kaip nuvažiuotiį stotį. Raminau, kaip mokėjau, išsigandusius ir parsivedžiau juos namo. Žmona juos pagirdė arbata, visiems davė validolio. Tai buvo 5 plungiškės mokytojos ir tremtinys. Jų buvo atvažiavę du autobusai – mokytojų ir tremtinių. Niekas negalvojo apie miegą. Žemaičiai rankose turėjo rožančius, meldėsi, verkė, dejavo. Visi jie buvo prie paties bokšto. Kažkokie vyrai, kai pradėjo smarkiai šaudyti, juos nustūmė į pakraštį. Bėgo per brūzgynus, paskui žemyn Kosmonautų gatve, nejausdami kojų. Praaušus visi kartu nuėjom prie bokšto, kur buvo paliktas jų sudaužytas autobusas – be langų, peršautom padangom, kaip vėliau sužinojo, autobusą nuvežė į Autobusų parką ir šiaip taip suremontavo, kad žmonės galėtų grįžti namo…
Muzikos mokytoja Agnė Lizdenytė bėgdama pametė apykaklę (usūrinio šuns). Trofėjų tikriausiai priglaudė desantininkai…
Vincas TUGANAUSKAS, Vilnius
Apie 1.30 val., išgirdę pirmąjį šūvį, galvojom, kad griaustinis. Tuoj jungėm TV ir dar spėjome pamatyti Butkevičių, raginantį nebijoti, nes šaudo tuščiais. Nė minutės nesvarstęs puoliau rengtis. Žmona gulė kryžium prie durų, šaukė “neleisiu”, 10-metis sūnus kelis kartus atrišo batų raištelius, bet sulaikyti negalėjo. Sakiau: “Vaikai paaugę, dukra ištekėjusi, kaip nors išbūsit be manęs, o be Lietuvos negyvensit”. Kai atbėgau prie bokšto, ant tilto jau stovėjo trys tankai. Priešais juos – didelė žmonių minia. Viena moteris sušuko: “Vyrai, bėkit prie bokšto, tankai jau eina nuo upės pusės!” Tada ir nubėgau prie paties bokšto, prie įėjimo. Atsidūrėme pirmoje eilėje. Susikabinom rankom ir dainavom, tiksliau rėkėm “Ant kalno mūrai”. Dainos nutrūko, kai tankai ar tanketės ėmė suktiotis aplink bokštą, pradėjo mėtyti “šaškes”. Šaukiau desantininkui “Žmogžudžiai!” Tas užsimojo automatu. Gerai, kad spėjau prisidengti galvą. Užtat teko mano kaimynui, jo veidas tuoj apsipylė krauju. Pamačiau, kaip desantininkas prišoko prie langų ir ėmė buože daužyti stiklus. Greit kažkas atidarė iš vidaus duris ir paleido čiurkšles vandens. Dar spėjau pamatyti, kaip kareiviai laiptais bėgo aukštyn. Pradėjo smarkiau šaudyti, mačiau, kaip krinta žmonės. Pasitraukiau į kiemelį prie centrinio įėjimo. Milicija atsistojo tarp mūsų ir lakstančių tankų. Kareiviai vaikė žmones, neleido paimti sužeistųjų. Didžiausias pulkas (labai daug jaunimo) išstovėjom iki 4 val., šaukėm: “Fašistai!”
Eidvilis KERŠYS, Vilnius
Sausio 12 d. pusdienį praleidau prie bokšto, kitą – prie Aukščiausiosios Tarybos, vakare, apie 24 val., vėl atėjau prie bokšto, stovėjau prie centrinio įėjimo. Kai nuo Kosmonautų gatvės ėmė važiuoti tankai, dalis žmonių nubėgo prie keliuko, kuris vedė į Sudervės gatvę. Aš, pamatęs tankus, lekiančius jau iš kitos pusės, ėmiau lipti kalnu prie bokšto. Jaunimas nugriovė vielinę tvorą, kad nebūtų kliūčių. Bėgom dviese ir prie mūsų vieną nukirto kulka. Jauni vyrai nunešė jį žemyn į Sudervės gatvę. Tankai šaudė ir švietė į akis, leido dūmus. Ilgai negalėjau išbūti. Tuo pačiu keliu grįžau. Spėjau dar pamatyti, kaip tankas mala autobuso iš Kuršėnų langus.
Jonas ZABARAUSKAS, Vilnius
Vakare su žmona ir sūnumi buvome prie bokšto. Ten ir dukra su draugėmis vaikštinėjo. Daug žmonių. Grojo Liupkevičiaus kapela. Grįžom namo, galvojom eiti paryčiui vėl. Kai jau ruošėmės gulti, per radiją pranešė, kad artinasi tankai ir tuoj išgirdom baisius šūvius. Išbėgau su sūnumi. Tas greitas, tuoj peršoko tvorą ir nulėkė. Ėjau lėtai. Mačiau ant tilto stovinčius tris tankus. Jie visaip gąsdino žmones: sukiojo pabūklus, spjaudė ugnį, leido dūmus. Koja mano skausminga, penkis kartus operuotos venos, todėl laiptais pasiekiau bokštą. Prie jo buvo daug jaunimo. Vienas laikė vėliavą. Tik cakt ir nukirto jai kotą. Tankai lėkė aplink vienas po kito. Mačiau, kaip pervažiavo mergaitei kojas. Stovėjau, dairiausi, ieškojau savo vaikų. Pamačiau prie pat bokšto savo dukrą. Ją tankas buvo prirėmęs prie pat sienos. Bet toji mažiau išsigandusi negu sūnus. Tas, kai pamatė nukirstą prie pat kojų vyrą, iki šiol negali atsigauti. Ačiū Dievui, visi likom gyvi.
Vladas MERKEVIČIUS, Vilnius
Net keista. Nuo šūvių trenksmo iškritau iš lovos. Pripuolęs prie lango ir pamatęs tankus, greit susiruošiau. Kartu su kaimynu Prochorovu iš 7 aukšto (dar buvo jo sūnus su draugu) bėgom prie bokšto nuo Lazdynų pusės. Stabtelėjom prie vielinės tvoros. Ten stovėjo milicininkai ir paprašė ateiti arčiau prie bokšto. Visi sulindom pro skylę tvoroj. Jau lakstė aplink bokštą tankai. Mačiau, kaip jie spaudė žmones prie bokšto, kaip patrankos daužė stiklus. Vienas greitai pavažiavo atbulas ir pervažiavo 2 vaikinus. Juos nunešė į greitąją. Kai sykį smarkiai šovė į langus, oro banga net kelis metrus nubloškė žmones į šoną. Prie pat manęs per 1-1,5 metro vėl tankas primygo du žmones. Dabar buvo vyras ir mergaitė. Rodžiau rankom, kad tankistas nuo jų nuvažiuotų, o tas dar kiek pastovėjo vietoj. Esu širdininkas, po dviejų infarktų. Prašiau kareivių, kad šaudytų mane, jei jau jiems reikia aukų, o ne į jaunus žmones. Tada šovė prie manęs į žemę. Dar pastovėjau ten iki 3.30 val. ir lėtai grįžau namo.
Darius PUTRIMAS, Vilnius
Prieš patrankų šūvius namuose su draugais žiūrėjom per TV filmą. Kartu buvo Rudokas, Burdulis, Moročkinas ir Renata Keršienė. Morčkinas buvo su mašina, tai jis visus atvežė prie “Merkurijaus” parduotuvės. Visi kartu atbėgom prie bokšto. Aš su Renata likau prie centrinio įėjimo, kiti nubėgo prie bokšto. Išgirdau draugo balsą, šaukė ateiti prie jų. Peršokom abu per tvorą ir atsidūrėm prie pat bokšto. Stovėjom susikabinę rankomis pirmoje eilėje. Mačiau, kaip nuo Lazdynų pusės atvažiavo šarvuočiai. Išleido desantininkus ir ėmė šaudyti. Kai kas pasitraukė, mes su Renata likom, gynėm bokštą, kad tie nelįstų į vidų. Užstūmėm vieną langą geležiniais pastoliais. Prie mūsų atbėgo desantininkai su lazdom, ėmė daužyti žmones, leido serijas šūvių. Pamačiau, kaip nuvirto keturi jaunuoliai, juos nunešė pribėgę žmonės. Mano kelnės buvo aptaškytos jų krauju. Buvau tarnavęs armijoj, neišsigandau, bet dėl Renatos pasitraukiau.
Pranas BARATYNSKI, Vilnius
Vakare, žiūrėdami TV, prisnūdom. Kai pradėjo šaudyti, dar pamatėm Bučelytę ir išgirdom, kad reikia bėgti prie bokšto. Sėdom su žmona į mašinėlę ir atvažiavom. Mašiną palikom Kosmonautų prospekte, o patys užlipom į kalną. Matėm iš viršaus, kaip priešais tankus stovi žmonės, neleidžia važiuot. Žmona liko pakrašty, o aš nuėjau prie bokšto. Kareiviai jau buvo išlipę ir šaudė. Vienas man trenkė su buože. Spėjau prisidengti ranka. Jau praėjo penkios dienos, o dar ranka mėlyna ir galva svaigsta. Buvo iššokęs didžiausias guzas. Prie centrinio įėjimo susitikau žmonos draugę Leonorą Nevinskienę. Ji mane parsivedė į savo namus prie “Saturno” parduotuvės. Prie galvos pridėjo gabalą mėsos iš šaldytuvo kameros. Dvi dienas buvau kaip nesavas. Mane išgelbėjo greita reakcija, na ir dar kepurė. Kitaip būtų sutraiškęs galvą tas desantininkas. Grįždamas dar mačiau būrelį vadinamųjų štreikbreikerių, apie 30, ėjo rikiuote. Vieną žmonės iškratė…
Denisij PROCHOROV, Vilnius
Visą dieną budėjau prie bokšto. Tik vakare apie 23.30 val. grįžau namo ir tuoj pasigirdo šūviai. Abu su sūnum Arvydu (22 metų) atbėgom prie bokšto. Dar tankai buvo apačioj, užblokuoti žmonių prie Kosmonautų gatvės. Matėm, kaip pabūklais malė autobusų langus, šaudė, gąsdino. Nuo Neries pusės ėmė slinkti sunkieji T-72 tankai. Kai iššoko kareiviai, po kokių 3 min. pradėjo šaudyti, mačiau, kaip pylė vandenį iš bokšto, šaudė pro pirmo aukšto langus. Pradėjau kalbint, prašyt kareivį, kad nešaudytų į žmones. Tuoj pat šovė į žemę. Atsitraukiau kelis metrus ir pamačiau, kad tanketės jau stumia žmones link kiemelio. Prie manęs kokių 40–50 metų moteris taip pat pradėjo prašyti, kad nešaudytų. Tuoj pat ją ėmė mušti su tokia geležine žaliai nudažyta lazda per galvą, per pečius. Ją už parankių greit išvedė, tiksliau – ištempė. Mačiau, kad bokšto viduje prieš šaudymus buvo apie 15 jaunuolių. Prie bokšto išstovėjau iki 5.30 val. Tie jaunuoliai tikrai pro duris neišėjo. Visą laiką, kur tik užsidegdavo lange šviesa, šūviai ją gesino. Mano sūnus matė, kaip iš trečio aukšto išmetė moterį. Ją nunešė į greitąją.
Gamyklos ceche vienas po kito prie manęs prieidavo darbininkai – tekintojai, šlifuotojai ir pasakojo, ką matė prie bokšto.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 1–7