Š.m. sausio 12 d. budėjau prie Respublikos parlamento. Namo į Viesulo gatvę grįžau apie 23.00 val., nes padėtis atrodė ramesnė ir norėjosi šiek tiek pailsėti. Nuo Televizijos bokšto grįžęs sūnus pasakė, kad prie bokšto yra gana daug žmonių, o per radiją paprašė, kad daugiau susirinktų nuo 6 iki 9 val. ryto. Dukra buvo likusi prie Televizijos bokšto. Miegas neėmė, žiūrėjome televizorių, klausėmės radijo. Tik staiga apie 1.20 val. pasigirdo tankų ir šarvuočių riaumojimas bei pranešimas per radiją, kad link Televizijos bokšto važiuoja tankai. Mes su sūnum greitai apsirengėm ir tekini pasileidom link bokšto. Nubėgęs pamačiau ant gatvės, toje vietoje, kur įvažiuojama iš Kosmonautų prospekto į Sudervės gatvę, minią žmonių ir prieš ją stovinčius tankus. Iš garsiakalbio girdėjosi “Osvobotit dorogu”. Tačiau mes nepasitraukėme nuo kelio. Tuomet pasigirdo kurtinantis šūvis. Šovė tankas. Susigriebiau už ausų nuo skausmo. Žmonės griuvo, kai kuriems iš ausų pasipylė kraujas. Iš autobusų ir automobilių pabiro stiklai. Kai ir po šito mes nepasitraukėme, vėl sprogimas šiek tiek tolėliau, kur stovėjo šarvuočiai, ir į mūsų pusę atslinko dūmų debesis, smirdantis degančiu gazoliu. Mes sutūpėme ant asfalto, kai kas šalikais užsidengė burnas. Atsistoję skandavome “Lietuva”, “Lietuva bus laisva”, “fašistai” ir t.t. Ir vėl tanko šūvis, ir vėl dūmų uždanga. Kažkas šūktelėjo, kad tankai prasiveržė nuo vaikų darželio pusės sulamdę užtvaroje stovėjusius lengvuosius automobilius ir smėlio barstytuvą. Nubėgau prie Televizijos bokšto ir prisijungiau prie žmonių, kurie susikibę rankomis gal keturiomis ar daugiau eilių stovėjo aplink jį. Privažiavę tankai įsirėmė į žmones, nuo jų nušoko automatais ir lazdomis ginkluoti desantininkai. Pasigirdo tankų šūviai, automatų papliūpos. Iš viršutinio Televizijos bokšto aukšto ant mūsų galvų pabiro stiklai. Desantininkai šaudydami, mušdami automatų buožėmis ir lazdomis nustūmė mus šiek tiek nuo bokšto ir, išdaužę langus, įsiveržė į pirmą aukštą. Pasigirdo šūviai viduje. Tuo tarpu likę lauke desantininkai smūgiais ir šūviais iš automatų į žemę ir į viršų nustūmė mus toliau nuo bokšto. Mes stovėjome, skandavome “fašistai”, “Lietuva” ir t.t. Toliau pagal karininkų komandas desantininkai intensyviai pamažu pradėjo mus stumti tolyn. Ne visur jiems vienodai sekėsi, nes žmonės, nors ir beginkliai, labai priešinosi. Tada tankai dideliu greičiu pradėjo važinėti prie pat žmonių, lyg būtų ne tarp žmonių, bet tankodrome. Žmonės traukėsi, griuvo, kėlėsi, bėgo. Girdėjosi automatų šūviai. Ir taip iki aikštės, kur stovi bokštas, šlaito. Pasirodė mūsų policija, kuri atsistojo tarp žmonių ir desantininkų. Šūviams dar nenutilus ir vis nešant užmuštuosius ir sužeistuosius pasigirdo per garsiakalbius Jermalavičiaus balsas: “Sesės ir broliai lietuviai, eikite namo, priešintis beprasmiška, ateina jūsų valdžia... ” Pamačiau, kad tie tankai ir šarvuočiai, kurie stovėjo gatvėje apačioje, Kosmonautų prospektu pajudėjo link Viršuliškių. Supratęs, kad čia desantininkai jau atliko savo juodą ir kruviną darbą, užbėgau namo, išgirdau, kad iš Kauno transliuojamas kreipimasis į visą pasaulį, ir nubėgau prie parlamento. Link parlamento pėsčiomis ir automobiliais skubėjo žmonės…
Praėjus dienai po mūšio, pradėjo skaudėti ausis ir peršėti akis. Kreipiausi į 2-ą ligoninę. Šiuo metu gydausi.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 44–47