Pareiškimas dėl TV bokšto užgrobimo
Aš ir Kazimieras Vindašius, gyvenantis Palangoje, matėme barbarišką TV bokšto užgrobimą, panaudojant tankus, tanketes ir kareivius (parašiutininkus). Abu susidėję pinigus (21000 rub.) nusipirkome videokamerą. 1991 m. sausio 12 d., apie 22.00 val., nuvykome prie parlamento, kur pirmą kartą išbandėme videokamerą. Grįžę namo peržiūrėjome kasetę ir kaip vaikai džiaugėmės, kad pavyko nufilmuoti žmones aikštėje. Mums bežiūrint, atėjo mano sūnus ir pasakė, kad per radiją pranešė, jog prie TV bokšto artinasi tankai. Tai buvo apie sausio 13-osios 1.00 val. nakties. Atvažiavę savo mašina, pamatėme sutraiškytus 6–7 automobilius. Tankai važiavo prie bokšto, sustojo apšviesdami bokštą, retkarčiais iššaudami. Tuo pačiu metu puolė kareiviai su automatais šaudydami į žmones, langus. Buvo daug sužeistų, kuriuos žmonės nešdavo prie greitosios pagalbos mašinų. Vindašius viską filmavo, bet aš pastebėjau, kad objektyvas uždarytas (kasetėje turėtų girdėtis šaudymo garsai). Po to, atidarę objektyvą, filmavome toliau dar kokias 3–5 minutes. Kai Vindašius iškėlė videokamerą virš galvos pilnai ištiesta ranka, trys kulkos pervėrė kamerą. (Apžiūrėję namuose nustatėme, kad visos trys kulkos praėjusios skirtingomis kryptimis. Sprendžiam – šaudė snaiperiai.) Padėję sušaudytą kamerą į mašiną, grįžome atgal prie bokšto. Kareiviai šaudė į viršų ir į kojas žmonėms, bet niekas nesitraukė. Mačiau, kad vis nunešdavo sužeistus žmones. Kadangi kareiviai negalėjo mūsų nuvaryti nuo bokšto, tai atvažiavo tankas ir nedaug pakėlęs pabūklą iššovė. Aš stovėjau prieš tanką 5–6 m atstumu, jutau karštą bangą į petį, skausmą ausyse, negirdėjau gal 2–3 minutes. (Ausis ir dabar skauda.) Prieš mane stovėjo vyriškis apie 60 metų , nuo tanko jis stovėjo gal 3–4 m ir drąsiai puolė tanką. Kai tankas šovė, aš pamačiau, kad vyriškis sukniubo. Aš pagalvojau, kad jis sužeistas, pribėgau prie jo, kaip vaiką paėmiau ant rankų, tuoj pat pribėgo dar vienas žmogus ir mes jį panešėm kokius 15 m, perdavėm kitiems. Kai aš pribėgau prie to vyriškio, jis pasakė, kad jam skauda širdį, jis buvo labai išbalęs. Aš dar nebuvau matęs, kad žmogų taip išpiltų prakaitas. Jei tai tas pats žmogus, kuris mirė nuo infarkto, tai aš galiu pasakyti, kad jis žuvo nesitraukdamas nė žingsnio. Tiesiog šaukė, kad tankas važiuotų ant jo, bet jis nesitrauks. Tanko šūvis, garsas arba banga suspaudė jo širdį.
Po pirmo šūvio sekė kiti, bet mes nesitraukėme. Pradėjo važinėti tanketės tiesiai ant žmonių. Prireikė trauktis. Atsitraukę iki tvoros, mes vis vien palaikėm įtampą. Prašiau žmonių, kad nesiskirstytų, nes girdėjau dar prie TV bokšto, kaip visus skubino karininkas, sakydamas, kad reikia skubėti greičiau viską baigti, laikytis duotų terminų. Pamačiau, kad kareivis peršovė šalia manęs stovėjusį jaunuolį. Kulka pataikė į klubą ir jis nebegalėjo eiti, šokinėjo ant vienos kojos. Mes jį pagriebėm ir nunešėm į greitąją. Mano rankos ir striukė buvo kruvinos. Grįžau atgal prie išvirtusios tvoros netoli pastato. Tanketės vis suko ratus, užvažiuodavo ant nuvirtusios tvoros, bet kai pravažiuodavo, mes vėl stodavome ant jos. Pagaliau mus nuvarė žemiau. Vienas kareivis, atsistojęs ant išvirtusios tvoros, pradėjo šaudyti mums po kojom, į šlaitą. Šalia manęs stovėjęs jaunuolis susigriebė už kojos. Kulka pataikė aukščiau kelio. Mano manymu, tai buvo rikošetas nuo žemės. Tą jaunuolį taip pat perkėliau per barjerą, kiti nunešė į greitąją.
Čia pamačiau gal 20–30 civiliai apsirengusių žmonių, kurie, išsirikiavę po du, per išvirtusią tvorą nužygiavo bokšto link, kareiviai jų nestabdė. Po 10–15 minučių pasirodė tankas ir dengta mašina. Ant kelio stovėjo greitoji pagalba, tankas sustojo. Žmonės nebijodami jį puolė, bet kai greitoji pajudėjo, tankas ir iš mašinos šaudydami nuvažiavo. Aš priėjau prie savo mašinos, kur manęs jau laukė Vindašius, ir mes nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Pamatę Tarybos pastatą neokupuotą mes iš džiaugsmo apsiverkėm, grįžom namo ir visą naktį klausėm Kauno radiją.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr.22–26