1991 m. sausio 13 d. įvykių aprašymas

Aš, Tamulis Henrikas, Adolfo, gyvenantis Lietuvos Respublikos Kauno m., nutaręs su šeima (viso 5 žmonės) 1991 m. sausio 12 vykti į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos pastato apie 11.00 val. pravedžiau vykstantiems instruktažą, nurodydamas, kaip elgtis ekstremaliomis sąlygomis, kur rinktis, jei būtume išblaškyti, priminiau giminaičių, gyvenančių Vilniuje, adresus. Moterys pasiėmė vaistus ir bintus. Į Vilnių išvykome 1991 m. sausio 12 d. 13.30 val. šie asmenys: aš, mano žmona – Irena-Marija Tamulienė, žentas – Vytautas Pečiukėnas, duktė – Nomeda Pečiukėnienė, kita duktė – Dovilė Tamulytė. Atvykome į Vilnių pas mano brolį, po to nuvažiavome pas žmonos tetą, gyv. Ukmergės gatvės name, kur, palikę automobilį ir nuėjome saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Prie AT budėjome 1991 m. sausio 12 d. nuo 16.00 val. iki 22.00 val. Išklausę mišias ir ten pasimeldę, matydami, kad prie AT budi labai daug žmonių, ir žinodami, kad praėjusias naktis buvo kviečiama rinktis prie Televizijos bokšto, nes ten trūkdavo žmonių, nutarėme vykti ir ten budėti likusią nakties dalį. Penkiese atvykome prie Televizijos bokšto žemutinių pastatų apie 23.00 val. Ten žmonės dainavo lietuviškas dainas ir šoko. Jokių incidentų nebuvo. Tiesa, vienas žmogus skelbėsi atvykęs nuo Ministrų Tarybos pastato ir pasakojo, kad ten buvęs provokacinis incidentas – grupė įtartinų žmonių norėjo prasiveržti į rūmus, bet buvo nepraleisti, ir neva vienas buvo sulaikytas. Todėl tas žmogus kvietęs būti budriems ir nepasiduoti provokacijoms. Apie 1.00 val. buvo pranešta, kad iš Šiaurės miestelio išvažiavo tankai, todėl žmonės kviečiami apjuosti patį bokštą. Nuėjome prie bokšto ir ten stovėjome prie šalutinių bokšto durų. Girdėjosi tankų vikšrų džeržgėjimas, matėsi šviesos, prožektoriai skrodė dangų. Apie 1.30 val. tankai, tanketės ir kitokios mašinos atvažiavo prie Televizijos bokšto žemutinių pastatų, kur jiems budėtojai pastojo kelią. Kolona buvo sustabdyta. Tada pradėjo šaudyti iš sunkiųjų pabūklų (iškart girdėjau keturis šūvius, vėliau iš sunkiųjų pabūklų buvo šaudoma padrikai), bet žmonės nesitraukė, todėl pasigirdo automatų salvės. Buvo leidžiamos šviesios spalvos dujos. Prie žemutinių bokšto pastatų žmonės buvo galabijami apie dvidešimt minučių. Visą tą laiką šaudė iš sunkiųjų pabūklų. Žmonės skandavo “Lietuva”, “Lietuva” ir “Okupantai – lauk”. Apie 2.00 val. tankai ir kitokios mašinos ėmė slinkti prie paties bokšto, nes apačioje buvę budėtojai buvo išblaškyti ir dauguma lipo į kalną ir atbėgo ginti bokšto. Čia žmonės buvo susibūrę dar tankiau. Pasigirdo jauno žmogaus komanda vyrams priekyje susikabinti rankomis, o moterims stovėti prie sienos. Bokštą pradėjo juosti tankai, šarvuoti transporteriai, kuriuose sėdėjo desantininkai. Desantininkai buvo su nematytais šalmais, kurie dengė jiems ausis, ginkluoti automatais. Visą laiką žmonės skandavo “Lietuva”, “Lietuva”, kai kurios moterys suklupusios meldėsi. Mano duktė Nomeda, kuri vėliau buvo sužeista į galvą, dalino moterims vaistus nuo širdies, skausmo ir raminančius. Iš mašinų iššoko desantininkai (visi jie buvo vyresni nei tikrosios tarnybos kariai) ir vyras prie vyro, žiedu, atstatę automatus mus apsupo, kai kurie iš jų turėjo kažkokius blizgančius strypus. Tuo metu tankas šovė į stiklines duris. Pasigirdo baisus trenksmas, pradėjo byrėti langai. Žmonės nesitraukė, nepuolė, nesipriešino. Netrukus iš bokšto vidaus ėmė bėgti žmonės. Nors dar kai kurios stiklinės pertvaros buvo sveikos, žmonės iš bokšto vidaus bėgo per juos kiaurai, lyg vidurinio stiklo nebūtų. Žmonių iš vidaus išsiveržė nedaug (gal 4–6), jie prisijungė prie mūsų. Paskui tuos žmones bokšto viduje pasirodė desantininkai, kurie čiupo priešgaisrines vandens žarnas, kuriomis gynėsi bokšto gynėjai, ir nukreipė vandens srovę į mus. Kiti desantininkai šaudė į viršutinę stiklo sienų dalį, kad sudužtų likę stiklai, o kitus daužė automatų buožėmis. Prieš tai girdėjosi diktorės žodžiai: “Brangieji, mes dar gyvi”, po eilinio tanko šūvio – balsas nutrūko. Tuo tarpu prieš mus buvę desantininkai stovėjo ir nepuolė. Mes atsidūrėme tarp dviejų ugnių. Pasigirdo komanda mus apsusiems desantininkams: “v ataku”. Desantininkai puolė, o mes, neturėdami kur trauktis (bokšte esantys desantininkai mus daužė ir leido čiurkšles vandens), puolėme link tankečių, kad pasitrauktume. Desantininkai iš abiejų pusių mus mušė, bet nešaudė, matyt dėl to, kad būdami vieni prieš kitus būtų sužeidę saviškius. Negaliu garantuoti, kad kitose bokšto žiedo vietose taip neįvyko ir desantininkai nesužeidė vieni kitų. Prasiveržėme pro išorinį desantininkų žiedą. Man laimingai pavyko išvengti desantininko smūgio automato buože, nes buvau daug aukštesnis už jį. Atsisukęs pamačiau dukrą Nomedą, kuri man pasakė, kad jai kažkas sudavė per galvą. Aš paėmiau ją už rankos. Nubėgus apie 10 m, pastebėjau, kad galva sužeista. Ji paprašė sustoti, uždėjo dešinę ranką ant galvos, o kai ranką atitraukė, pamatėme, kad ji visa kruvina, tarsi juoda. Iš kitos jos pusės atsirado žentas ir mes dviese nutempėme ją prie šlaito, kur jos vyras ir kiti žmonės padėjo jai nusileisti žemyn. Mačiau, kaip mano dukra apačioje parkrito, po to ją pakėlė. Kadangi dukra Nomeda buvo apačioje, o ten aš anksčiau buvau matęs greitosios pagalbos mašinas, tai nusprendžiau grįžti prie bokšto. Grįžęs pamačiau atbėgančias žmoną ir dukrą Dovilę. Mes nutarėme, kad reikia bėgti prie greitosios pagalbos mašinų ir sužinoti, kur bus nuvežta Nomeda. Mums nusileidus šlaitu ir einant nuo vienos greitosios pagalbos mašinos prie kitos, matėme gulinčius sužeistuosius: kai kurie be gyvybės ženklų, kai kuriuos iš jų, be sąmonės esančius, guldė į greitosios pagalbos mašinas per galines duris, kiti patys lipo pro šonines duris. Mačiau vieną gulintį ant šaligatvio jau nebegyvą žmogų. Patikrinus dvi ten buvusias greitosios pagalbos mašinas ir jose neradus dukros Nomedos, visi trys nuėjome prie iš anksčiau sutartos vietos, kur buvo pastatyta mano mašina (pagrindinėje gatvėje – turbūt Kosmonautų prospekte). Ten atėję radome žentą, kuris pasakė, kad Nomeda nuvežta į pirmąją ligoninę. Aš mašinos negalėjau išvaryti į gatvės vidurį, nes prie jos privažiavo taksi. Į taksi mašiną įsėdo žentas su mano žmona ir nuvažiavo ieškoti dukros Nomedos, o aš su jaunesniąja dukra Dovile, kuri skundėsi, kad skauda galvą ir ausis, nuvažiavau į Architektų gatvę pas brolį. Važiuodami nuo bokšto visą laiką girdėjome šaudant. Desantininkai smaginosi. Mes su broliu nutarėme važiuoti į ligoninę, nes norėjome sužinoti, kokia Nomedos būklė. Į ligoninę važiavome Savanorių prospektu. Tačiau desantininkai buvo užtvėrę gatves, todėl grįžome atgal pas brolį į Architektų gatvę. Grįžus paaiškėjo, kad pirmojoje ligoninėje Nomeda nesurasta (skambino žentas). Laukėme iš jo naujų žinių. Karts nuo karto išeidavau į lauką ir visą tą laiką (iki 4.00 val.) prie bokšto buvo girdėti automatų šūviai, nors manau, kad tai jau seniai turėjo baigtis, nes bokštas buvo užimtas apie pusę trijų. Apie 4.30 val. paskambino žentas ir pasakė, kad Nomeda rasta kitoje netoli Raudonojo Kryžiaus esančioje ligoninėje ir kad ją rasti padėjo sveikatos apsaugos ministras gerb. J.Olekas, kuris kiek galėdamas vadovavo sužeistųjų priėmimui. Žentas, radęs savo žmoną ir laukdamas, kada jos galva bus peršviesta ir sutvarstyta, padėjo iš mašinų iškėlinėti sužeistuosius, įkėlė mirusįjį, kad jis būtų nuvežtas į morgą. Nustačius, kad mano dukrai didelio pavojaus nėra, ji buvo išleista. Po kurio laiko sulaukiau skambučio ir sužinojau, kad juos priglaudė Šimkūnų šeima. Siūlėsi priimti nakvynei bei slaugai ir kitos moterys, buvusios prie ligoninės. Sutarėme, kad ryte, jei gal galėsiu pravažiuoti, juos paimsiu.

Baigdamas noriu pasakyti, kad didžiuojuosi Lietuvos žmonėmis, bokšto gynėjais, savo šeimos nariais, kurie girdėdami, kad prie apačioje esančių Televizijos bokšto pagalbinių pastatų žudomi žmonės, turėdami laiko apsisprendimui, nesitraukė nuo bokšto ir pasirinko mirtį ar kitokias kančias. Nemačiau nė vieno žmogaus, kuris būtų palikęs gretas, priešingai – gretas dar labiau papildė iš apačios atbėgę žmonės. Mus gali nužudyti, net niekas mūsų nenugalės!

1991 m. sausio 15 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 13–21