Gerbiamieji!

Tą naktį buvome prie bokšto. Atvykome nuo AT nusprendę, kad čia bus mažiau žmonių. Buvom trise: aš, Jūratė Tamošauskienė, Jono, mano brolis Romas Zaronskis, Jono, mano pusseserė Danguolė Zablockaitė, Petro, Kauno m. gyventoja. Atvykome apie 1.15 val. Buvo labai daug žmonių ties ta vieta, kur įleidžiami į bokštą turistai. Dainavo, šoko. Durys, pro kurias į bokštą galima patekti per tunelį, buvo užverstos betono luitais, ten irgi dainavo žmonės.

Pakilome ir ėjome atvira vieta bokšto link. Čia ir pasigirdo žmonių komandos burtis aplink bokštą, nes atvažiuoja tankai. Tuoj pat žmonės aplipo keliomis eilėmis apie bokštą, susikibę už parankių. Vyrai liepė moterims eiti į užpakalines eiles.Girdėjome, kad tankai sustojo papėdėje, maždaug ten, kur stovėjo automobiliai, autobusai, mašinos su smėliu. Pagaliau pasigirdo kurtinantys tankų šūviai. Mes supratome, kad tai gąsdinimai. Po 5–6 min. stovintys pirmesnėse eilėse pradėjo šaukti: “Važiuoja”. Žmonės be perstojo šaukė “Lietuva”. Aš mačiau tik tankų viršų ir iš jų leidžiamas automatų serijas. Man atrodo, kad tankai apsupo bokštą. Ties mumis sustojo 2 ratuoti tankai, leido dūmus, nuo kurių buvo trošku ir nieko nematyti. Pasigirdo vėl kurtinantys trenksmai, biro stiklai, trupėjo tinkas. Čia pat jau buvo pilna susikūprinusių, bėgančių, automatus atstačiusių desantininkų. Nuo šūvių kilo begalinis triukšmas. Mes vis šaukėm “Lietuva, Laisvė”. Pasisukusi atgal pamačiau, kad desantininkai jau bokšte ir sprogdina kažkokius įtaisus, sklido kurtinantys sprogimai, trupėjo stiklai. Man atrodo, kad desantininkai prasiveržė pro žmones ne ties mano stovėjimo vieta, o kažkur ties kita, kur ir žuvo mūsų Didvyriai. Tuomet žmonės ėmė sklaidytis nuo bokšto, nes stovėti ten jau buvo neįmanoma vien dėl baisaus dūmų kvapo. Mes nubėgome pažiūrėti tų durų, kurios buvo užverstos betonu ir, kaip mums aiškino, pro ten buvo laukiama desantininkų puolimo. Bet čia stovėjo žmonės, tad desantininkai nepuolė.

Nesiliovė šūvių tratėjimas, žmonės šaukėsi daktaro ir kt. Mačiau į greitąją vedamą į veidą sužeistą berniuką. Ties manimi niekas nekrito. Gaudė greitųjų pagalbų sirenos, vežė sužeistuosius. Ėjome namo pėsti iki Viršuliškių. Visą laiką girdėjome šūvius.

Gal mano pasakojimas ir neinformatyvus, bet žinokite nors kiek mūsų buvo, kad įvertintumėte bendrą dalyvių skaičių.

Paryčiui grįžo mano sūnus, kuris taip pat buvo ten pat ir stovėjo prie bokšto

1991 m. sausio 19 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 1–3