Mes su žmona trečia para nemiegam ir vis galvojam, kaip kovoti ir kaip prisidėti, kad būtų laisva Lietuva.
1991 m. sausio 12 d. aš su žmona budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Grįžom vėlai vakare, atsigulėm pailsėti. Tik spėjom akis užmerkti, pasigirdo radijo kreipimasis į Lietuvos gyventojus – prašė prisidėti gelbėjant Televizijos bokštą nuo okupantų.
Tuoj šokom iš lovos, tiesa, buvom ne visai nusirengę, sėdom į savo automobilį, pasukom link Televizijos bokšto. Prie Ozo ir Justiniškių sankryžos buvo girdėti baisus triukšmas, urzgimas, tankų varikliai ir vikšrų skambesys. Justiniškių ir Laisvės sankryžoje buvo kamštis, nes važiavo kariškių kolona, tankai. Laukdami suskaičiavom 17 “mažasvorių“ tankų ir keturias krovinines brezentais dengtas mašinas su užrašais “Liudi”. Kiek iš viso jų buvo – tiksliai nežinau, nes pirmosios jau buvo pravažiavus sankryžą.
Vairuotojai, norėdami aplenkti kariškių koloną, metėsi kur kas, juostos kelyje užimtos.
Sugebėjom rasti išeitį – važiavom prieš eismą, labai vienas kitą palaikydami, demonstruodami aukštą vairavimo kultūrą. Tiesa, važiavom įjungtais garso signalais. Žiugždos žiede išsisklaidėme. Įjungęs radiją išgirdau kunigo palaiminimą ir maldas “Sveika Marija“.
Šalia bokšto, gatvės viduryje, stovėjo sunkiasvoris tankas, jėgą ir galią demonstravo kilnodamas bei sukiodamas savo baisų vamzdį, galingu prožektoriumi raižydamas dangų. Žmonių minia jį laikė apsupusi, šaukė “Gėda!“, “Okupantai, lauk!“, “Lietuva, Lietuva!“. Visa tai palikau, nuėjau prie bokšto, apsidairydamas, kur kas yra. Žmonių minia bokštą buvo apjuosusi iš visų pusių ir aš atsistojau tarp jų. Pasigirdo jaunų vyrukų balsai, kad susikimbam rankom, nesileiskim išprovokuojami. Po kelių minučių pasirodė tankai, mažo svorio, pilni apsodinti desantininkais, jų šautuvai buvo kovinės būklės, nes atlenkti šautuvų durtuvai. Pietryčių pusėje, kiek toliau, stovėjo sunkiasvoriai du tankai, vienas iš jų nusitaikė tiesiai į minią žmonių, link bokšto. Aš supratau, kad šaus, nes šita patirtis liko iš Spaudos rūmų įvykių, surikau “Išsižiokit!” ir tą akimirką nugriaudėjo šūvis. Nuo šūvio oro bangos kiti pargriuvo ant žemės, sutrūkinėjo stiklai, desantininkai šaudė, bet buvo girdėti ir kulkosvaidžių šaudymas. Prasiveržus desantininkams į patalpas, nežinau, iš kokios pusės, mus iš rytų pusės atstūmė nuo bokšto, buvo matyt, kaip jie viduje šaudė. Žmonės, matydami, kad nieko nebus, atsitraukė kiek toliau nuo bokšto vis šaukdami: “Okupantai, lauk! Čia laisva Lietuva!” Stovėjo minia žmonių, bet okupantams neišlaikė nervai, tad jie paleido visu greičiu savo mažus tankus į minią žmonių. Žmonės vis neleido, tada jie panaudojo variklių išmetamąsias dujas, kurios žmogaus sunkiai pakeliamos, ir pradėjo vaikyti minią. Žmonės pasidavė kas kur, aš ir dar panašiai dvidešimt žmonių prisiglaudėme prie sienos toj pačioj teritorijoje – elektros skydinės, bet tankas pradėjo artėti tiesiai į mus, mes visi metėmės kas kur, aš pasidaviau prie šlaito, kur buvo išversta tvora, kažkas užkliudė man nugarą, tik spėjau atsigręžti – moters šauksmas “Gelbėkit”, tankas užvažiavo ant jos galvos, ji liko po tanku, koja išorėje, tankas pasuko šiek tiek ir sustojo, ant aukos paleido kamuolį dūmų, užsimaskavo, toliau nebuvo matyti, nes teritorija buvo jau okupuota.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 65–68