Kruvinasis mano gimtadienis
Man jau 56 metai. 1991 m. sausio 12 d. su savo artimaisiais draugais ruošiausi atšvęsti gimtadienį. Deja. Jau sausio 8 d., antradienį, teko atremti “jedinstveninkų” puolimą prieš mūsų tautos širdį – Aukščiausiąją Tarybą. Prasidėjo budėjimas Nepriklausomybės aikštėje. Sausio 11 d. teko skubėti prie Spaudos rūmų, kuriuos apsupo okupantų ginkluotosios gaujos. Tankų šūviai drebino Karoliniškių namų langus, automatų serijos varpė Spaudos rūmų sienas. Buvo sužeistų, įžeistų. Ypatingai neapykantą žmonėms kėlė okupantai, kurių šalmuose žėrėjo kremliaus penkiakampės žvaigždės. Paklausus jų, kodėl jie taip daro, atsakymas trumpas “prikaz”. Paaiškinus, kad nusikaltėliai yra tie, kurie davė tokius įsakymus, tačiau atsakomybės neišvengs ir tie, kurie tuos įsakymus vykdo, jų veiduose matėsi pyktis ir neapykanta mums – beginkliams žmonėms. Jeigu diskusija tęstųsi ilgiau, būtų galima susilaukti ir naujos automato serijos. Mano dar kartą įsitikinta, kad imperinė armija, tai galvažudžių armija. Paprasčiausiai – banditai. Tai buvo ir patvirtinta sausio 13-osios naktį. Apie 2.00 val. nakties, skubėdamas saugoti Aukščiausiosios Tarybos, išgirdau šaudant prie Televizijos bokšto, nes aš buvau Kosmonautų (dabar – Laisvės) prospekte. Per radiją išgirdau diktorės balsą, kviečiantį žmones prie Televizijos bokšto. Mačiau, kaip pasipylė bėgančių žmonių voros Televizijos bokšto link. Mus bėgančius pralenkė virtinė tankų, tankečių, pilnų kareiviais mašinų. Mačiau, kaip dalis tankų atsirėmė į žmonių, skanduojančių “Lietuva, Lietuva”, minią. Mačiau kaip 13 ar 15 tankų ir mašinų su kareivomis pasuko gatve, kad privažiuotų iš kitos bokšto pusės. Artėjant prie bokšto mes, 40 vyrų, pastojome pirmajam tankui kelią. Kol jis važiavo nedideliu greičiu su mėlynomis šviesomis ir akindamas prožektoriaus šviesa, tol priešinomės. Tačiau, kai jis spūstelėjo starterį, mes vos spėjome pasitraukti, kad nepatektume po vikšrais. Vienas jaunuolis nespėjo pasitraukti, tai užšoko ant tanko priekio, bet dėl nežinomos priežasties nukrito ir buvo sutraiškytas. (Gali būti, kad jis buvo nušautas iš kito tanko, kuris važiavo iš paskos). Pirmas tankas, sutikęs skersai gatvės pastatytą sunkvežimį su žvyru, sutraiškė jo kabiną, paskui ir kelias lengvąsias mašinas. Visa mašinų kolona pasuko į kalnelį Televizijos bokšto link. Mačiau, kaip jie įsiveržė į Televizijos bokšto aikštelę, spigino prožektoriais, šaudė į prie bokšto esančius žmones. Iššokę iš mašinų kareivos apsupo bokštą. Pasigirdo stiklų dūžiai, šūviai iš automatų ir kulkosvaidžių. Matėsi trasuojančių kulkų virtinės virš medžių viršūnių. Tuo pačiu metu per garsiakalbį pasigirdo Jermalavičiaus balsas, raginantis žmones išsiskirstyti į namus, nes valdžią paėmė “nacionalinio galabijimo (gelbėjimo) komitetas”. Žmonės atsakė nepasitenkinimo ir ironijos šauksmais. Niekas nesiskirstė. Aš, norėdamas patekti į aikštelę iš kitos pusės, prie greitosios pagalbos mašinos mačiau 3 lavonus: du iš jų vyrų ir vienas – merginos. Greitosios pagalbos mašinoje gulėjęs stambus vyras buvo krečiamas konvulsijų. Tikriausiai jis mirė. Prie įėjimo į aikštelę, bokšto link, jau stovėjo automatais su durtuvais ginkluoti kareivos. Neįleido. Teko padėti nunešti du sužeistuosius prie greitosios pagalbos mašinos. Po valandos ar pusantros gatvėje pasirodė civilių žmogystų, kurie sparčiai artinosi prie žmogžudžių desantininkų, mojuodami raudonais skudurais. Tai buvo platformininkai. Juos praleido prie bokšto.
Mačiau sunerimusius pasimetusius žmones, verkiančias moteris, pykčiu ir neapykanta degančius vyrus, vos susilaikančius nuo provokacijų, kalbančius apie beginklę rezistenciją.
Prie Televizijos bokšto išbuvau iki pusės penkių. Kažkas pranešė, kad gali šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą. Nuskubėjau ten. Laukėme banditų puolimo, tačiau nesulaukėme. Ačiū Dievui! Savęs man nebūtų gaila, bet gaila būtų buvę matyti ir dalyvauti naujoje kraujo puotoje, kurioje būtų nukentėję daug nekaltų žmonių: moterų, jaunimo, senelių. Žmogžudys neišdrįso naujam kraujo praliejimui. Išaušo. Matyt nesitikėjo, kad nuo bokšto žmonės taip greit nesiskirstys.
Aš smerkiu raudonąjį okupantą, neteisėtai savivaliaujantį Lietuvoje. Reikalauju kuo greičiausiai nešdintis iš mūsų kenčiančios Lietuvos. Reiškiu kuo rūsčiausiu balsu: “Žmogžudžiai – atsakysite”. Prisiekiu prieš Aukščiausiąjį, kad ir kiek liko man gyventi, nesileisdamas į provokacijas, priešinsiuosi imperiniams budeliams, prakeikiu juos savo, savo vaikų ir anūkų vardu.
Už mano matytas skriaudas 1940 metais Lietuvos žmonėms. Už tuos nekaltus pokario metų jaunuolius, kuriuos rusiškieji baudžiamieji daliniai, eidami per kaimus ir vadindami juos dezertyrais, šaudė. Už mūsų jaunų žmonių politinį ir dvasinį prievartavimą, tautos genocidą, tremiant į Sibirą, tautos skaldymą, nutautinimą, rusifikaciją, papirkinėjimą kolaboravimui ir visas kitokias skriaudas pareiškiu okupantui: “Okupante, nesulauksi mūsų palankumo, dvasiškai veiksime jus tol, kol Tau pačiam Dievas atlygins, kol kris bausmė Tau ir Tavo artimiesiems. Mūsų žmonių kraujas persekios Tave tol, kol Tu pats save nukausi. Žmogžudy, atėjūne, nebus tau malonu mūsų žemėje”.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 62–64