1991 metų sausio 12–13 d.
Kaip ir visas naktis iki šios – lemtingosios – stengėmės būti prie tų žmonių saugomų objektų, kur apvažiavę rasdavome mažiausiai žmonių. Paskutinį vakarą prieš kruvinąją naktį, prieš 24 valandą, ramiai ruošėmės: virėme arbatą, darėme sumuštinius, rinkomės šiltus drabužius. Staiga – radijo pranešimas, kad užpulta MT. Išlėkėme. Pakeliui į centrą dar pavežėm keliu tuo pačiu tikslu skubančius jaunuolius.
Prie MT jau nebebuvom reikalingi. Nuskubėjom prie AT. Ten – baisiai daug žmonių, tiesiog praeiti negalima. Žmonės bendrai kalba maldą. Kunigas paprašo glaudžiau apsupti AT, nes atvažiuoja tankai…
Aikštėje – tyla. Žmonės glaudžiasi į nepraeinamą sieną. Laukimas šiurpus. Sekundės virto valandomis…
Vyras neiškenčia: “Aišku, kad nuvažiavo prie TV. Lekiam!”
…Vos spėjom prilėkti prie Radijo ir televizijos komiteto, išgirdom žmonių balsus: “Važiuoja, važiuoja”. Ir pamatėme nuo Vingio parko pusės atriaumojančius tankus bei tanketes. Jie važiavo greit, nedvejodami apsupo radijo pastatą ir televiziją, iššokę desantininkai labai staigiai puolė pastatų link…
Tiems metalo kalnams grėsmingai artėjant, žmonės nė kiek nesutriko. Tarsi specialiai būtų treniravęsi – galėtum pagalvoti. Tvėrėsi visi už rankų ir, skanduodami “Lietuva, Lietuva”, vėliau “Lietuva, būk laisva”, atbuli, veidais į okupantus traukėsi link pastato sienų. Kažkas šūktelėjo: “Žiūrėkit duris”. Mes puolėme prie radijo pastato durų, ant laiptų, kur jau buvo susigrūdę žmonės…
Desantininkai pirmiausia pradėjo šaudyti į pastato sienas, paskui į langus, už kurių degė šviesa ir sėdėjo žmonės… Pažiro pirmieji stiklai. Keli desantininkai per žmones, daužydami juos kur pakliuvo, tuo, ką turėjo rankose (automatai ir kažkokios ilgos lazdos), ėmė veržtis prie durų. Žmonės neleido, vieni griuvo, stovėjo susiglaudę kiti. Vienas desantininkas automato buože išlaužė skylę lange ir ėmė lipti per jį. Žmonės jį tempė atgal. Dar trys desantininkai skyrėsi kruviną kelią per žmones durų link. Kažkas šaukė: “Vyrai, stumiam, stumiam juos!” Ir kamštis žmonių įsisiūbuodamas grūdo priešus nuo laiptų plikomis rankomis. O tie…Tuo metu šūvių papliūpos jau drebino žemę ir dangų, šviesų blyksniai pylėsi mėlynom liepsnom iš pabūklų vamzdžių, byrėjo langų stiklai, betono skeveldros, rėkė sužeisti žmonės, kulkos šokinėjo, atsimušdamos į šaligatvius (priešas, daugiau , matyt, taikė į kojas). Vyras paleido mano ranką sušukęs: “Bėk prie mašinos!” O mašina čia pat už 20–30 metrų, aplink ja trenkia šūviai, bėga ir griūva žmonės. Tuo metu trenkia sprogimas ant radijo pastato laiptų, plyksteli liepsna, virsta žmonės, išvirsta durys, mano vyras dingsta toj juodoj masėj. Aš bėgu šaligatviu link centro. Staiga kairės kojos, šlaunį nutvilko karštas žaibas, koja užtirpsta. Saugoti televizijos atvykusių kėdainiečių autobusų eilė baigiasi, prieš mane iššoka du labai dideli išsižergę desantininkai ir kažką žiauriai klykia ant manęs, keiksmų ir kelių rusiškų žodžių serija, bet aš nieko nesuprantu. Jie manęs nepraleidžia, o iš kairės – pastato siena, iš dešinės – paskutinio eilėj stovinčio autobuso siena… Man linksta kojos iš baimės, tačiau jie kažką svarbesnio pamato už mano nugaros ir puola ten, palikę mane ramybėj (kaip supratau, jie ir šovė į mane, nes kulkos žymė taip liepia galvoti). Gydytojo išvada – kad mane kliudė išcentruota kulka, kuri, perplėšusi natūralaus kailio puspalčio skverną, keitė kryptį, sužeidė man koją ir išlėkė lauk.
Mano sužeidimas nebuvo toks, kuris būtų privertęs pasitraukti. Mes TV pastatą palikom tik apie 10–11 val. ryto.
Kadangi apie valandą laiko galvojau, jog mano vyro nebėra gyvo, vis stengiausi prieiti kuo arčiau prie karštojo taško. Susprogdino desantininkai kažkokią elektros pastotę, po baisaus trenksmo dingo šviesa. Jie šaudė ir tamsoje. O žmonės visą laiką nepaliaujamai skandavo: “Lietuva, Lietuva!” Jie nesitraukė, nebėgo, nesislėpė. Jie stovėjo ir šaukė. Niekas neverkė. O siaubas kaustė širdį matant, kaip raičiojosi sužeisti, kaip puolė prie jų sveikieji, kėlė, nešė, ramino. Greitųjų pagalbų nuo centro Konarskio gatve plėšikai pravažiuoti neleido. Čia taškosi kraujas, o greitoji turi apvažiuoti dar kelis kvartalus…
Nepamirštamos detalės. Auštant ateina Konarskio gatve du gėlėmis nešini vyrai. Kai desantininkai toliau jų nebepraleidžia, suklumpa ant kelių vidury gatvės. Padeda gėles. Vienas peržegnojęs nueina ant šaligatvio, kitas lieka klūpoti ir meldžiasi. Žmonėms milicininkas paaiškina, kad čia žuvo šiąnakt tam vyrui labai artimas žmogus. Žmonės tyliai trūkčiojančiais nuo raudos balsais gieda “Marija, Marija…” Milicininkai nusiima kepures, desantininkai išsižergę, išvertę akis, susidomėję stebi…
Ir dar. Policininkai iš tikrųjų saugojo savo žmones. Gėrė kartu su jais arbatą, gavę per racijas žinių, visiems paaiškindavo. Tai buvo mūsų policininkai…
Na, o desantininkai siautė ir mūšiui pasibaigus. Ką ir kalbėti apie jų tankais sulaužytas mašinas, jie daužė stovinčias žmonių mašinas ir autobusus automatais: iškūlė stiklus, viską, ką sugebėjo, laužė, vogė. Vogė ir tempė iš mašinų ne tik maistą, bet ir moteriškus rankinukus. Mūsų suniokotą mašiną, kuri atsidūrė jų užgrobtoj teritorijoj, atidavė tik 14 dieną. Iš jos buvo pavogta viskas, kas įmanoma, išskyrus tuščius puodukus arbatai. Savo mašinoj radom moterišką kailinę kepurę, pagalvėlę, lašinių bryzą – aiškiai visa tai buvo pavogta iš kitų mašinų.
Prašvitus ir TV pastato oriai, atkišę pilvus, žąsele neskubėdami išžirgliojo, sulipo į du savo autobusus ir išvažiavo civilių rūbais apsirengę su raudonais raiščiais ant rankovių žmogystos, kurie čia atsirado maždaug tuo metu, kai dar nenutilus šūviams kažkoks vyriškas balsas skelbė tarybų valdžios pergalę (per garsiakalbį), liepė žmonėms skirstytis. Tie raudonraiščiai tempė iš TV pastato kažkokias dėžes ir krovė į tanketes (ne į savo autobusus). Žmonės kai kuriuos iš jų šaukė pavardėmis ir vadino fašistais, tačiau aš iš jų nė vieno nepažinau.
Dar viena detalė. Saugoti pastato liko visai nebe tie galingi pabaisos ne žmonių veidais, o mažiukai nusmuktkelniai aiškiai jiems per didelėmis uniformomis. Tačiau išsižergę stovėjo ir keikėsi ne blogiau už savo pirmtakus. Kai bandžiau juos pakalbinti, šaukė: “Ubju!” O milicininkai gėdino juos: “Ko jūs bijot beginklės moters, patys ginkluoti iki dantų?”
Vienam tankui artėjant į žmones, jaunas vyrukas palindo po vamzdžiu ir pakibo rankomis ant jo. Tankas pradėjo švaistyti vamzdžiu į šalis, stengdamasis žmogų numesti. Po to šovė – kurtinantis trenksmas, oro banga išmėtė, apkurtino aplinkinius iki sąmonės netekimo. Dar vienas toks pat trenksmas – į gyvenamo namo kitoj gatvės pusėj langus. Namas tartum šoktelėjo, išlėkė visi stiklai. Pasklido kažkokių dūmų kamuoliai. Kuo baigėsi tam vyrukui – neaišku, nes per dūmų smarvę ir uždangą nieko nematėme.
Kelis kartus iki ryto tankas nukreipdavo vamzdį į gyvenamojo namo langus, spigindavo akinančia šviesa iš eilės į vieną langą, į kitą, trečią – ir taip į visus iš eilės po kokias penkias sekundes, varydamas siaubą ten, už išdaužtų langų, patamsyje glūdintiems žmonėms.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 35-42