Neįvykusi ekskursija į Televizijos bokštą
Ypač neramios dienos ir naktys mums prasidėjo 1991 m. sausio mėn. 8 d., kai Nepriklausomybės aikštėje buvome sukviesti saugoti Televizijos bokšto. Gyvename jo papėdėje, todėl nusprendėme, kad tai mūsų objektas, ir tapome nuolatiniais jo saugotojais. Dažnai su vyru ir naktimis ten būdavome. Naktį iš 8-osios į 9-ąją, kai prie bokšto buvo nelabai daug žmonių, atėjo jauna moteris su vyru, atnešė du termosus arbatos, visus vaišino ir pasisakė esanti čia įsikūrusio ekskursijų biuro ekskursijų vadovė, o šiuo metu auginanti vaiką (beje, ji jų turi tris). Moteris buvo sujaudinta žmonių entuziazmo ir visus ten esančius pakvietė užsirašyti į ekskursiją į Televizijos bokštą, kurią žadėjo suorganizuoti sausio 13 d., pažadėjo paskambinti ir nurodyti tikslią valandą. Kitus vakarus arba naktis taip pat būdavome prie bokšto.
Sausio 12 d. prie bokšto nuėjome apie 10 val. ryto, pabuvome iki 15 val. ir žadėjome vėl grįžti prie bokšto 4 val. ryto. Atsigulėm pailsėti, bet apie pusę dviejų nakties iš miego pažadino baisus šaudymas. Pasižiūrėjom pro langą – ogi po langais Sudervės gatvėje netoli viaduko stovi tankai. Skubiai apsirengėm ir su vyru tekini prie bokšto. Bėgant laiptais kaimynė Rasa Guobienė su mažu vaiku ant rankų laiptinėje paklausė, ar neišbyrėjo mūsų langai. Atsakiau, kad ne.
Prie bokšto buvo labai daug žmonių, daug jų buvo gatvėje, prie administracinio pastato, o prie pat bokšto gal 6–7 eilės apie jį. Mes atsistojome veidu į Kosmonautų prospektą šiaurės vakarų kryptimi, kad matytume, ką tie tankai darys. Tvirtai susikabinome už parankių. Aš buvau tikra, kad tankai važiuos tiesiai šlaitu. Kurį laiką jie dar šaudė apačioje, leido dūmus ir dangų varstė savo galingais prožektoriais. Mes stovėjome pirmoje eilėje prie pat šaligatvio krašto ir kažkoks iš praeinančių vyrų tarsi nusistebėjo, lyg tai pasipiktino, kad priekyje stovi moteris. Dalis žmonių dar buvo bokšto teritorijoje, prie tvoros. Po kurio laiko žmonės kiek įkabindami leidosi bėgti bokšto link šaukdami: tankai, tankai ir prieš mus atsirado dar 2–3 žmonių eilės. Visi apmirė ir įsitempė kaip stygos, tačiau skandavome: “Lie-tu-va”, “Lie-tu-va”. Aš nejutau jokios baimės, tik baisią neapykantą ir įtūžį. Pasąmonėje tikėjausi, kad jie tik mus gąsdina. Buvo toks baisus tankų keliamas triukšmas, kad nelabai ir susigaudžiau, kada ir kur pralaužė tvorą. Pamačiau, kad man iš kairės pusės jau lekia tankai ir tanketės. Pradėjau skaičiuoti, spėjau suskaičiuoti septynis, o už jų sunkvežimiai, iš kurių pasipylė desantininkai, o tanketės vis važiavo ir važiavo. Akimirksniu pasigirdo šūvių papliūpos, sužvangėjo stiklai tarsi nuo buožių smūgių, tarsi nuo kulkų, o tikriausiai ir nuo vienų, ir nuo kitų. Mačiau, kaip kareivis paleido šūvių seriją į žibintą, pabiro šukės, pasidarė tamsiau. Visa žmonių minia šaukė: “Gėda, gėda”, “Fašistai, fašistai”. Žvangant stiklams, pajutome, kad iš užpakalio nuo bokšto esam stumiami link asfalto. Stengėmės atsilaikyti tam spaudimui, bet nepajėgėme ir pamažu visi traukėmės, bet niekas nebėgo, jau girdėjosi šūviai bokšto viduje. Atsidūrėme vejoje ir čia pamačiau Alfonsą Jušką (Biochemijos instituto mokslinį bendradarbį). Pasiguodėm, kad neišgelbėjom bokšto.
Vyras pasiūlė apeiti aplink bokštą. Ėjome pietų kryptimi. Paėję gal 30 m už 5–10 m pamatėme desantininkus, išsirikiavusius į eilę su atsuktais į mūsų pusę automatais. Už jų nugarų žmonių jau nebebuvo. Grįžome atgal į buvusią vietą, išgirdau šaukiant, kad po tanku pakliuvo žmonės. Vyrai bandė prilaikyti ir stumti atgal tanką, o virš mūsų galvų švilpė kulkos. Kartais paleisdavo šūvių papliūpą ir prie pat kojų. Taip ir matau, kaip kulkos sminga į žemę už kelių ir keliolikos centimetrų nuo mūsų kojų. Žemė raibuliavo kaip vanduo, mėtant akmenukus. Kur tik didesnis žmonių pulkelis stovėjo, į jį visu greičiu lėkdavo tankai ir žmonės kiek pasitraukę vėl sustodavo.
Iš kažkur atsirado šalia manęs bendradarbė Živilė Šiaurukaitė. Ji papasakojo, kaip desantininkai vilko lavoną palei bokštą pietų kryptimi. Nutarėme eiti jo ieškoti, bet, deja, jau neradome. Maždaug 20–30 m atstumu nuo bokšto pamatėme aukštą, dailiai nuaugusį vyrą (apie 28 metų), apsirengusį afganistaniečio uniforma, ant kurios buvo prisegti du medaliai. Jo veidu bėgo ašaros. Jis ištiesęs rankas grūmojo kareivių pusėn ir šaukė: “Svoločy, čto vy delajete, ja i sam tam byl i znaju, kak eto delajetsia, neuželi vy eščio ne ponimajete?!“
Šalia stovintis žmogus apkabino jį per pečius ir jiedu nuėjo tankų link. Daugiau jų nebemačiau. Kareiviai, žingsnis po žingsnio šaudydami ir žvėriškai šaukdami: “Za setku, za setku”, mus vijo už tvoros. Taip palaipsniui mes visi buvome išvaryti iš teritorijos. Praradome orientaciją laike, bet, atrodo, kad teritorijoje mes išbuvome ne mažiau nei valandą, o gal ir pusantros. Kai buvome išvaryti iš teritorijos, išgirdau Jarmalavičiaus balsą, kuris tą naktį skambėjo ypač šventvagiškai ir niekas jo neklausė. Tik pasigirsdavo jo balsas – visi šaukė, rėkė, švilpė, kas kaip tik mokėjo.
Pavadint juos žvėrimis per daug švelnu. Tai budeliai ir vampyrai. Žvėrys nežudo be reikalo, šiaip sau, iš malonumo. Jei sotus liūtas, tai ir gazelė gali aplink jį ganytis.
Sugrįžę namo po 4 val. ryto radome ir sūnų Marių, studentą, tik ką parėjusį iš to pragaro. Jis mūsų kieme matė paguldytus du lavonus. Su draugu parbėgę namo stvėrė tvarsčius, vatą ir nuskubėjo atgal, bet lavonų jau nerado. Tai buvo apie tą laiką, kai pradėjo šaudyti ir kristi pirmosios aukos.
Namuose radome išbyrėjusius lango stiklus. Pajutau, kad užgulė ausį. Pirmadienį, t.y. 15 d., buvo nustatytas klausos nervų pažeidimas.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 31–34