Tragiškoji sausio 13-osios naktis

Gyvename Sudervės gatvėje. Mūsų namas – arčiausiai Televizijos bokšto esantis namas, tad paskelbus budėjimą prie svarbiausių objektų mūsų objektu tapo bokštas. Keletą dienų ir naktų eidavome budėti prie centrinio įėjimo į bokštą.

Lemtingąją naktį buvome nusprendę eiti budėti nuo 4-os val. ryto, tad buvome atsigulę pailsėti. Pažadino baisus trenksmas prieš 1.30 val. Staiga šokome iš lovos ir pribėgę prie lango pamatėme Sudervės gatvėje stovinčius tankus ir šaudančius iš pabūklų. Jų ten buvo keturi ar penki. Skubiai apsirengę su žmona išbėgome į lauką. Gatvėje daug žmonių. Mes, praėję pagal centrinį įėjimą, pakilome laipteliais į bokšto teritoriją ir nuskubėjom prie bokšto. Visas bokštas apsuptas žmonių. Mes atsistojome šiaurės vakarų pusėje. Stovintys gatvėje tankai šaudė iš pabūklų ir leido tirštus dūmus.

Po kiek laiko išgirdome žmones šaukiant, kad tankai jau išvažiuoja link bokšto, bet mes jų nematėme, nes jie važiavo iš kitos pusės – mums iš dešinės.

Žmonės, buvę prie tvoros ir stebėję tankų judėjimą, atbėgo prie bokšto. Visi susirinkę rankomis sudarėme gyvą žmonių grandinę per visą bokšto pagrindą po atbraila – 5,5–6 m pločio. Pirmus tankus pastebėjome iš vakarų pusės, kurie važiuodami prie bokšto šaudė iš pabūklų. Pasirodė ir kiti, mažesni.

Žmonės stovėdami skandavo “Lietuva”, “Gėda”, “Fašistai” ir kt. šūkius. Mūsų dešinėje pasigirdo automatų šūviai, dūžtančių stiklų žvangesys. Supratome, kad langai jau daužomi iš vidaus. Nuo dūžtančių stiklų minia jau siūbtelėjo nuo bokšto – kiek atsitraukė. Tarp bokšto ir žmonių atsirado desantininkai, jie šaudė iš automatų virš žmonių galvų. Mažesnieji tankai važiavo tiesiog į žmones stengdamiesi juos išsklaidyti. Niekas nebėgo, žmonės truputį pasitraukia ir vėl stovi. Galiausiai automatininkų ir tankų stumiami traukėsi tvorų link. Desantininkai, bjauriai besikeikiantys ,eidami į žmones šaudė tai virš galvų, tai po kojomis.

Sunkieji tankai, įjungę prožektorius, siauru šviesos spinduliu švietė žmonėms į akis ir į artimiausių namų langus, džiovyklas.

Pradėję trauktis nuo bokšto dešinėje išgirdome žmones šaukiant, kad tankas suvažinėjo moterį, bet patys to įvykio nematėme.

Besitraukdami matėme jauną vaikiną, apsirengusį desantininko uniforma su jūreiviškais marškinėliais ir dviem medaliais ant krūtinės, kuris, su ašaromis akyse, keikė puolančiuosius, vadino juos “svoločiais” ir kitokiais epitetais (jis pats, atrodo, rusų tautybės, nes kalbėjo rusiškai).

Besitraukdamas nuo bokšto mačiau, kaip vienas vaikinas iš bokšto trečiojo aukšto nusileido virve žemyn, o kas toliau su juo atsitiko, nemačiau. Pastebėjau nuo tvoros pusės iš Sudervės gatvės priešais ateinantį civiliškai apsirengusį žmogų, kuris mojavo pakeltomis pusiau sulenktomis rankomis ir nuėjo link bokšto priešais kareivius.

Mes buvome išvaryti už tvoros pro tankų padarytą išlaužą, tačiau būrys žmonių, tankų prispaustų prie tvoros, šiaurinėje pusėje blaškėsi neturėdami kur dingti, kol galiausiai taip pat buvo išvaryti prie išlaužos.

Kai spaudžiami tankų ir desantininkų žmonės buvo išvaryti už tvoros, atvažiavo mašina su garsiakalbiu, per jį buvo kreipiamasi į “brolius” ir “seseris” lietuvius skirstytis į namus pas savo tėvus, senelius, vaikus. Visa valdžia pereinanti į nacionalinio gynimo komitetą ir jis (komitetas) nenorįs bereikalingų žmonių aukų. Į tai žmonės atsiliepė ištisiniu švilpimu ir dar ilgai nesiskirstė.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 27–30