Tą naktį aš buvau prie bokšto. Iš vakaro žadėjau niekur neiti, nes prieš tai visą naktį buvau prie Aukščiausiosios Tarybos. Sėdėjome namuose su drauge ir žiūrėjome televizorių. Žiūrėjome tol, kol ji užsibaigė. Dar matėme vaikštinėjančius desantininkus po užimtą Radijo ir televizijos komitetą. Ir po to pasigirdo baisus griausmas, langai tiesiog virpėjo. Viduje susijaukė neapsakomi jausmai. Žaibo greitumu pasirengėme ir bėgome tenai. Vijo kažkokia vidinė jėga. Nieko tiksliai nežinojau, išskyrus viena – man reikia būti tenai. Tai nebuvo smalsumas, tai buvo būtinybė.
Toli bėgti nereikėjo, nes gyvename netoli bokšto – reikėjo tik per tiltą perbėgti. Jau einant per tiltą pamatėme autobusus išdaužytais stiklais. Už jų stovėjo tankas ir sukiojo savo baisų vamzdį. Žmonės stovėjo užtvėrę kelią gyva juosta. Kartais tankas paleisdavo dūmų kamuolius, pro kuriuos nieko nesimatė, bet tai žmonių neišgąsdino. Užlipome ant kalnelio. Ten irgi stovėjo žmonių būrys. Perėjom per tankų išverstą tvorą ir nuėjome prie pat bokšto. Ten buvo daug žmonių, tarp jų nemažai studentų, moksleivių. Prisidėjome prie jų. Iš pradžių dar dainavome. Dainą nutraukdavo tai automatų paleistos serijos, tai baisus tanko trenksmas. Girdėjosi bokšto viduje daužomi stiklai. Pamačiau, kaip pro vieną tokį išdaužtą langą buvo išmesta Lietuvos trispalvė. Dabar tame lange styro raudona.
Akino labai stiprios šviesos. Pamažu tankai pradėjo važiuoti į žmonių pusę. Žmonės ėmė taip pat pamažu trauktis, bet kai tos baisios mašinos sugrįžo atgal, žmonės taip pat sugrįžo į ankstesnę vietą. Taip jie mus prastumdė du tris kartus. Ko nors daugiau ar baisiau niekas nesitikėjo ir nelaukė. Toliau skandavome, kiti fotografavo, filmavo. Tik staiga tankai pajudėjo ir ėmė važiuoti į žmones dideliu greičiu. Tikriausiai jiems buvo duota viena komanda. Visa žmonių masė ėmė bėgti nuo jų. Jie važiavo tiesiai į žmonių būrį, ten, kur buvo tankiausia. Mes dar spėjome sušokti į kiemelį. Tačiau tie, kurie stovėjo prie tvoros ar bėgo link jos, ne visi spėjo. Kai kurie, mano manymu, buvo didvyriai per prievartą. Stovėjome jau pakalnėje ir žiūrėjome, kaip siautėja “išvaduotojai”. Pasipylė masė sužeistųjų. Juos nešė nuo kalnelio vieną po kito. Greitosios pagalbos mašinos nespėjo važiuoti. Tai buvo klaikus vaizdas. Taip bestovint, prie mūsų priėjo moteris ir paklausė, ar spėjo išbėgti žmonės, kurie stovėjo kitoje bokšto pusėje. Pajutau, kad tą moteriškę slegia kažkoks rūpestis. Ji pasakė, kad ten buvo jos sūnus, o dabar ji jo niekur neranda. Ką galėjau atsakyti? Tiktai nuraminau, kad greičiausiai visi bus sveiki gyvi ir sūnus atsiras, tačiau širdyje tuo įsitikinusi nebuvau.
Mes vis stovėjome apačioje ir žiūrėjome, kas dėsis toliau. Daugiau nebuvo ką daryti. O sužeistuosius vis nešė. Netoliese stovintis vyras pasakė, kad dabar kol kas nedega šviesos iki pusės bokšto. Vadinasi, jie jau tenai. O kai užges visos, tada jau bus užimtas visas iki pat viršaus. Netrukus taip ir atsitiko. Bokštas, anksčiau buvęs toks mielas, artimas, dabar tapo niūrus, svetimas. Verkiau. Verkė daug kas. Verkiau iš pykčio, nevilties ir bejėgiškumo prieš šarvuočius. Tačiau atsirado neapykanta.
“Operacija” jau buvo įvykdyta. Jautėme ir žinojome, kad nieko negalima padaryti, tačiau nesiskirstėme. Policininkų juosta neleido žmonių ant kalnelio. Atitvėrė savimi mus nuo pasiutusių šunų gaujos.
Apačioje stovėję tankai pajudėjo. Vienas iš jų važiavo link mūsų, kur stovėjo greitosios pagalbos mašina. Laukėme, kas bus. Nejaugi važiuos?! Sustojo. Pastovėjo, tarsi galvodamas. Pagaliau pajudėjo, pasuko į šoną, aplenkė ir nuvažiavo.
Po kiek laiko ėjome pro sulamdytas lengvąsias mašinas į Nepriklausomybės aikštę. Galva buvo pilna įvairiausių minčių, o ramybės nedavė viena: kažin ar atsirado tos moteriškės sūnus?
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 25–26