Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją aš, apėjusi visus pavojingus taškus, įsitikinau, kad visur pilna žmonių, pasiryžusių ginti nuo užpuolikų svarbius Lietuvai objektus. Mažiausiai buvo prie Ministrų Tarybos, todėl ten ir pasilikau. 2 val. su minutėmis nuo baisaus triukšmo susiūbavo tas balvonas Leninas. Prožektoriai raižė dangų. Pasigirdo baisus šaudymas. Mane apėmė nervinis drebulys ir kartu pasiryžimas ginti Ministrų Tarybą. 3 val. iš Televizijos bokšto atbėgo daug žmonių ir pranešė, kad tankai važiuoja jau ir prie mūsų saugomo objekto. Ir tikrai, apie 5 ryto, pasirodė du tankai ir dvi mašinos, pilnos žmogžudžių. Iš bokšto atbėgę pasakojo, kad smogikai šaudo tikrais šoviniais ir leidžia automato serijas per kojas, o kai kurie bet kur. Nepaisant tų baisių pasakojimų, žmonės nesiskirstė. Toliau stovėjo prie Ministrų Tarybos, tik tvirčiau susikabino rankomis ir visi buvo pasiryžę savo gyvybe apginti Lietuvos laisvę. Aš savo pažįstamai Elvyrai Umbrasaitei pasakiau, jeigu mane nušautų, tai būk gera ir viską, ką aš sutaupiau per savo vergišką darbą, atiduok mano didžiai gerbiamam (aš jau jį išrinkau prezidentu) Vytautui Landsbergiui. Mes, kad mūsų kartu nenušautų, atsistojome skirtingose vietose.
Tą pavojaus valandą pajutau, kad žmonės, kurie stovėjo tą naktį su manimi, niekada neišduos Lietuvos laisvės. Jie visi man tokie artimi pasidarė, nors anksčiau aš jų niekada nebuvau mačiusi. Stovėjo ten ir armėnas Dovydas Mkratianas kartu su 16 m. sūnumi Tomu. Jie gyvena Žirmūnuose. Tikslaus adreso nežinau, kažkur prie Žirmūnų parduotuvės. Jeigu galite, suraskite juos ir paklauskite, ką jie jautė tą pavojaus valandą gindami Lietuvos laisvę.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 14–15