SAUSIO 13-OJI. KRUVINOJI NAKTIS PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO

Sausio 12-osios vakarą prie Televizijos bokšto atėjau jau vėlokai, nes išsiruošiau visai nakčiai. Tarp susirinkusių jo saugotojų susitikau savo instituto (VPI) prorektorių doc. A.Dzevečką, prof. V.Valentinavičių, jo žmoną, jų kolegas… Susirinkusieji bokšto gynėjai buvo susikaupę, dainavo. Tat įprastas vaizdas ir pokalbiai su minėtais kolegomis buvo apie tikėjimą, kad galbūt ir ši naktis praeis ramiai – galgi nebus puolimo. To norėjosi tikėtis. Bet su tryliktosios nakties atėjimu greitai atėjo ir įspėjimas, nerimas. Bokšto apsaugos koordinatoriai pranešė, kad mažoka žmonių prie paties bokšto. Tat ir mes pasukome jo link. Tuomet susitikau ir savo buvusį studentą mokytoją V.Gintutį iš Druskininkų. Jis su kolegomis irgi atvykęs saugoti. Su juo ir atsidūrėme tarp keliais žiedais bokštą besupančių beginklių jo gynėjų, įsiterpėme tarp jų. Čia atsidūrę išgirdome informaciją apie atriedančius tankus… Ėmė kaukti sirenos, o veikiai – ir šūviai iš tankų, kurie lėkė link bokšto ir buvo sustabdyti gyvosios sienos. Šūvius lydėjo kamuoliai dūmų, kuriuos leido tie patys tankai. Tačiau nei šūviai, nei dūmai žmonių neišgąsdino. Priešingai – telkė tvirčiau spausti draugo alkūnę. Vieningai aidėjo skandavimas: “LIE-TU-VA!”, “LIE-TU-VA!” ir iškeltos rankos su pergalės simboliu “V”.

Kadangi po pirmųjų šūvių, paleistų iš tankų, sustabdytų prie Televizijos bokšto pylimo, trumpam aprimo, kolega Vytautas, kaip buvęs SA kareivis, ramino: "Psichinė ataka… Bauginimas… Galbūt…"

Bet tuo pat metu pamatėme, kaip, išgirdę sirenos kauksmą, nuo Lazdynų pusės per tvorą lipo ir bėgo link bokšto aplinkiniai gyventojai – jo gynėjai. Žmonių daugėjo. Veikiai iš tos pat pusės į kalną kilo ir link bokšto riaumojo tankai. Jie važiavo prie bokšto, jo gynėjų žiedo. Šaudė ir artėjo, skindamiesi kelią. Greta stovėjusieji buvo priversti trauktis dešinėn. Tačiau jokio paniško, įbauginto bėgimo nebuvo. Pro atsitraukiančius vyriškiai už rankų pranešė sužeistąjį ar jau žuvusį. Iš jo lūpų jokio garso jau neišgirdau. O aplink bokštą tratėjo šūviai, dužo stiklai… Ėjo maždaug antra valanda…

Tolesnį bokšto šturmą ir apačioje virš žmonių galvų vamzdžiais mojuojančius ir dūmus leidžiančius tankus mačiau nuo Televizijos bokšto kalnelio krašto, jau už tvoros ir tarpukalnės. Ten būdamas mačiau ir kaip pro gynėjų minią, atstumtą, bet nenugalėtą, link praėjimo praniro jedinstveninkai-kapėesesininkai. Juos lydėjo beginklių gynėjų prakeiksmai. Tai jie, tankų atlydėti ir atsidūrę ant kalno prie bokšto, organizavo savo “sueigą” ir skelbė atkurią “savąją –darbininkų ir valstiečių – valdžią”. Jų balsai sklido iš mikrofonų. Deklaruotojų pavardžių skelbimo negirdėjau… Tuo pat metu apačioje pasilikusieji skandavo: “Fa-šis-tai!” “Fa-šis-tai!”…

Televizijos bokšto kalno papėdėje riogsojo tankų sumaigytos lengvosios mašinos ir autobusai, smėlio pakrauti ir kaip apsauga palikti savivarčiai… Tarp itin susikaupusių nuo bokšto atstumtų gynėjų mačiau su suvyniota vėliava rankoje ir bendraminčiais savo instituto ketvirtakursį.

Per visą ten praleistą laiką (išbuvau prie Televizijos bokšto beveik iki ketvirtos valandos) nejutau jokios baimės. Nemačiau, nejaučiau jos ir tarp visų kitų ten buvusių. Visa ši nuotaika simbolizavo ištvermę ir nenugalėtą dvasią.

1991 m. sausio 13–22 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 16–22