Tą dieną žiūrėjome per Lenkijos TV programą naktinį filmą apie rūką, kuris žudė žmones. Įpusėjus filmui, pasigirdo sprogimai nuo Televizijos bokšto. Puoliau bėgti ten. Iš visų pusių link bokšto skubėjo žmonės, visu greičiu spiegdamos lėkė lengvosios mašinos. Atbėgęs pamačiau minią žmonių ir prie viaduko sustojusią karinę techniką. Jos nepraleido ten stovintys žmonės. Tankai ir šarvuočiai pastoviai šaudė iš pabūklų tuščiais sviediniais. Žmonės stovėjo ir skandavo: “Lietuva”, “Okupantai”. Šaudant tankams, nuo smūgio bangos žmonės krūpčiojo, spaudėsi prie žemės, bet stovėjo ir nesitraukė. Iš tankų virto dūmai, kurie užklodavo viską aplinkui. Kažkas sakė, jog tai dujos. Staiga nuo bokšto pasigirdo balsai, kad mus supa iš kairės tankai. Puoliau į viršų šlaitu, perlipau tvorą ir nubėgau prie bokšto. Čia jau stovėjo daug žmonių, apjuosusių bokštą gyva tvora – apie 3–4 metrų storio. Žmonės lėkė iš visų pusių ir toliau juosė bokštą. Daugiausia tai buvo jauni vyrai, mačiau ir kelias moteris. Jokių ginkluotų žmonių nemačiau. Stovėjom susikibę rankomis ir skandavom: “Lietuva”, “Okupantai”.
Tankai, apsupę bokštą iš kairės, pralaužė tvorą ir priartėjo prie mūsų. Už tankų važiavo keli šarvuočiai, ant jų sėdėjo automatininkai. Gale privažiavo dengtas sunkvežimis, kurį vorele pasivijo gal 50 automatais ginkluotų desantininkų. Jie buvo su neperšaunamomis liemenėmis ir šalmais. Įsiminė jų veidai. Šalti, be jokio jaudulio, ne jauni 30–35 metų vyrai. Įsiminė azijietiškas veidas desantininko, kuris sėdėjo ant šarvuočio. Jų visų apranga buvo nauja, švari. Mus apsupę sustojo, bet vėl pajudėjo dešiniau nuo tos vietos, kur stovėjau. Prie mūsų stovėjęs šarvuotis šaudė iš pabūklo. Arčiau stovintys žmonės krito ant žemės šūvio metu. Be jokio perspėjimo pasigirdo automatų šūviai. Šaudė serijomis, nors girdėjosi ir pavieniai šūviai. Matėsi trasuojančios kulkos. Pasigirdus stipriam sprogimui, pabiro stiklai. Kareiviai įsiveržė į bokštą pro minią žmonių ir pradėjo iš vidaus kulti stiklus vieną po kito. Šaudė ir viduje. Vienu metu pasipylė vanduo iš priešgaisrinės žarnos. Bet po automato šūvio baigė bėgti. Matyt, taip vandeniu gynėsi viduje budėję jaunuoliai. Dėl dūžtančių ir krentančių stiklų žmonės traukėsi nuo bokšto, į atsiradusį tarpą įlėkė šarvuotis ir vaikė žmones. Pasigirdo riksmai, kad šaudo tikrais šoviniais į žmones.
Aidint šūviams, žmonės traukėsi nuo bokšto link tvoros. Bet toje vietoje, kur desantininkai įsiveržė į bokštą, vis tiek stovėjo nedidelė minia žmonių. Jie šaukė : “Okupantai”, “Fašistai”.
Toje vietoje, kur stovėjau, pamačiau stovintį tanką ir grupę žmonių prie pat jo. Pagalvojau, kad gal jie nori jį apversti, nes kažką intensyviai prie jo darė. Pasirodo, ten tankas sutraiškė žmones ir kiti bandė jiems padėti. Bet tankas ilgokai stovėjo ir nesitraukė. Pro mane prabėgo žmogus, užsivertęs ant nugaros kitą žmogų be sąmonės. Privažiavęs tankas nuleido vamzdį tiesiai į mus ir, apšviesdamas prožektoriumi, sukiojo į visas puses. Pasitraukiau prie tvoros ir toje vietoje, kur ji buvo išversta, nusileidau nuo šlaito. Prie greitosios pagalbos mašinų buvo atvesti sužeistieji. Vienam iš ausų bėgo kraujas. Toliau už gatvės prie namų gulėjo trys užmušti, du jauni ir vienas senesnis, kuriam buvo peršauta širdis. Aplinkui moterys raudojo. Kairiau viršuje ant kelio stovėjo sutraiškytas smėlio barstytuvas ir dar kelios lengvosios mašinos. Žmonės sakė, kad toje vietoje tankas sutrynė žmones, kurie stovėjo užtvėrę tankams kelią.
Du jaunuoliai prie stovinčių policininkų atvedė visai girtą vyrą ir šaukė, kad tai provokatorius, kažką norėjęs padegti. Visa tai atrodė labai keistai, kai aplinkui šaudė į žmones.
Kas aplinkui vyko stebėjau atsistojęs kitoje gatvės pusėje, ties administracijos pastatais. Ant šlaito, kur nebuvo tvoros, stovėjo žmonės ir stebėjo, kas vyksta ant šlaito ir dešiniau, kur būrys žmonių grūmėsi su desantininkais ir šarvuočiais prie pat tvoros. Atrodė, kad tie žmonės lyg kažką aiškinosi su desantininkais, o tie juos mušė, šaudė ir stūmė prie tvoros. Tankai, draskydami žemę, sukosi aplink bokštą, vaikė žmones. Privažiavęs šarvuotis prie tų žmonių kelis kartus įsirėžė tiesiai į tą būrį. Žmonės vis tiek šaukė ir nesitraukė. Atrodė, kad jie norėjo būtinai patekti prie bokšto. Gal jie norėjo pasiimti sužeistuosius? Jie ėjo link tankų kaip drugeliai į ugnį. Bent taip tai atrodė. Vienas žmogus, besigrumdamas su desantininku, nuriedėjo nuo šlaito toje vietoje, kur nebuvo tvoros. Vienu metu tos grumtynės lyg aprimo. Tankų prožektorių šviesoje pamačiau, kad lyg atskyrę dalį žmonių nuo tos minios, nusivarė juos link bokšto. Ten tikrai buvo ne desantininkai, nes žmonės buvo be šalmų. Jie atrodė lyg belaisviai. Jei tai iš tikrųjų įvyko, visa tai gerai turėjo matyti žmonės, esantys ant šlaito. Po to vėl žmonės buvo puolami desantininkų ir stumiami prie tvoros. Kiek anksčiau, ar tuo pačiu metu, kairiau stovintys žmonės prie tvoros, kur ji buvo išlaužta, stovėjo ir stebėjo kas dedasi. Šalia zujo desantininkai. Staiga tie žmonės kas kelintas pradėjo smukti ant žemės. Gal du susvyravę krito iš karto, kiti iš lėto smuko klupdami. Kiti lyg sustabarėję liko stovėti. Vienas stovėjo ant kelių susirietęs ir svirduliavo (atrodė, lyg raudotų suklupęs), po to virto šonu ant žemės. Desantininkai, priėję prie jų, pasilenkę kažką davė. Vienam desantininkui nueinant mačiau, kaip į jį tiesiasi nuo žemės pakilusi ranka, lyg prašytų pagalbos ir vėl susmuko. Vėliau prie jų privažiavo šarvuotis. Iš šono atrodė, kad šarvuotis turėjo važiuoti tiesiai ant sukritusių ant žemės. Tuo metu ten buvo tamsu ir nesimatė, kur tie žmonės dingo. Bet tikrai jų niekas į apačią nuo šlaito nepasiėmė. Ten zujo desantininkai.
Vienu metu pagalvojau, kad juos ten pribaiginėja, nes aplinkui dar tebešaudė. Pro ausis girdėjau prašvilpiant kulkas. Vėliau pastebėjau, kad toje vietoje, kur nebuvo tvoros, sustojo vorele lyg kareiviai, nes buvo ilgais šineliais. Tarp jų buvo ir desantininkų. Vieni žmonės sakė, kad ten mūsų policininkai stovi, kiti – kad tai kareiviai. Sunku buvo suprasti, nes buvo apšviesti nuo bokšto pusės.
Dešinėje prie viaduko tebestovėjo minia žmonių. Sugaudė tankų varikliai ir paleido dūmų debesis. Per tuos dūmus puolė važiuoti. Pro stovinčius žmones. Žmonės šaukdami pasipylė į šonus. Pamačiau, kaip susėdę ant tankų desantininkai iš apačios ir nuo bokšto vienu metu nuvažiavo. Nuvažiuodami šaudė į viršų ir į šonus trasuojančiomis kulkomis, lyg švęsdami pergalę. Dalis desantininkų liko prie bokšto. Dar prieš tai, tebešaudant automatams, iš kažkur pro garsiakalbius girdėjosi, atrodo, Jermalavičiaus balsas: “Skirstykitės namo, Nacionalinio gelbėjimo komitetas paėmė valdžią, nesipriešinkite, eikite namo, ten jūsų laukia mamos, tėvai, seneliai ir anūkai” ir t.t. Kalbėjo ir rusiškai. Sakė, kad bus kuriama darbininkų, valstiečių ir tarnautojų valstybė ir t.t.
O greitosios pagalbos mašinos kaukdamos vis lėkė nuo bokšto.
Praėjus dienai, nuėjau prie bokšto. Ten stovėjo visai kiti kareiviai ir kita technika. Skerdynėse dalyvavo, matyt, “specnazai”.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 5–9