Sausio 12 d. buvome Vilniuje prie Televizijos bokšto. Vakare per radiją išgirdome, kad atvyksta komisija iš Tarybų Sąjungos, todėl tikėjomės gerų permainų. Visi šokom, dainavom.
Tačiau naktį, apie 1.30 val., per radiją išgirdom, kad Televizijos bokšto link juda tankai. Tvirčiau susikibom rankom ir keliom eilėm apjuosėm pastatą. Iš kairės pusės, ten, kur yra TV ir radijo komitetas, plykstelėjo ugnis ir pasigirdo didžiulis trenksmas, paskui dar ir dar, gal 5–6 kartus. Galvojom – gąsdina ir nesitraukėm, bet meldėmės, giedojom. Po 10–15 min. išgirdom riaumojant tankus jau netoli bokšto. Išvertę tvorą, šviesdami galingais prožektoriais, tankai artėjo prie mūsų. Vienas sustojo priešais mus, kiti apsupo bokštą. Už kokių 8–10 metrų išgirdom šūvius. Keli desantininkai, mušdami žmones, brovėsi prie pastato. Išdaužę langus, įsiveržė į bokšto vidų. Mes kiek atsitraukėm, bet vis dar stovėjom. Tada vėl pradėjo šaudyt, skeveldros ir tinkas nuo pastato byrėjo ant galvų. Tada išgirdom “gelbėjimo komiteto” kreipimąsi, kad esam Parlamento apgauti ir mums neverta čia stovėti. Liepė trauktis. Kadangi mes neskubėjom, vėl šaudė. Pamatėm pirmuosius sužeistus, patikėjom, jog šaudo tikrais šoviniais. Pamažu ėjom pirmyn, sumuštų ir sužeistų matėsi vis daugiau, o kulkosvaidžiai vis tratėjo ir tratėjo.
Prie TV ir radijo komiteto buvo dar daugiau sužeistų, vienas žmogus jau negyvas. Aplinkui stovėjo tankai, bet čia jau buvo ramiau, o prie bokšto vis tebešaudė. Eidami prie savo autobuso matėm sudaužytas smėlio mašinas. Tankai, sukinėdami vamzdžius, palydėdavo žmones lyg nusikaltėlius.
Iki paskutinės akimirkos netikėjom, kad be perspėjimo ir dar tikrais šoviniais šaudys į beginklius žmones. Bet SA viską gali, ir tai ji įrodė.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 28–29