Prie TV bokšto Vilniuje (12–13 dienos įvykiai 13-osios naktį nuo 2 val.)
Mes iš Druskininkų išvykome 12 dieną 19.00 val. Vilniuje buvome apie 9.00 val. Atvykome dviem autobusais apie 70 žmonių. Prie bokšto grojo muzika, šnekėjo radijas, žmonės šypsojosi, žmonės buvo nuolat maitinami vietinių gyventojų. Taip viskas buvo iki 2.00 val. nakties, kol pasirodė pirmieji tankai. Žmonės susispietė aplink bokštą, sustojo, susikabinę rankomis, žmonių aplink bokštą buvo apie 9 eiles. Aš stovėjau su vyru, jo broliu ir draugais Algiu Januliu, Sergejumi Vorobjovu prie pat sienos, prie pat durų. Ten buvo daugiausia vyrų. Mes viskam buvom pasiruošę – ir kareivių įžeidinėjimams, ir jų varymams nuo bokšto, bet tik ne šaudymui į žmones, traiškymui beginklių žmonių.
Pagaliau pasirodė ant kalnelio pirmieji tankai БМП, kai kurie iš mūsų vyrų nubėgo prie tvoros, kur anapus važiavo tankai, kur jau lipo pirmieji kareiviai tai į vieną pusę, tai į kitą, kareiviai pradėjo supti bokštą ir paleido dujas. Po to pirmieji tankai pervažiavo tvorą ir pasuko žmonių link. Mūsų žmonės nuo tvoros atbėgo atgal ginti bokšto susikibę rankomis. Kol tankai buvo toli, visi šaukė “LIETUVA”, bet štai pasirodė kareiviai ir technika (apie 7 tankai, kareivių sunkvežimių apie 10) ir pasigirdo pirmieji pabūklų šūviai, jų bent aš, Renata Šlepetienė, suskaičiavau 13, ir šaudymas iš automatų. Kada tankai buvo visai arti, žmonės nutilo, visur aplink bokštą užgeso šviesos ir pasidarė tamsu, labai tamsu. Kai šaudavo iš tanko, dangus nusidažydavo raudona spalva. Taigi kai tankai buvo jau netoli, žmonės tiesiog prisiplojo prie bokšto sienų. Tada tankai, ant kurių viršaus buvo po 5–6 žmones, pradėjo važinėti aplink ratais kone per pačius žmones vos per 1–1,5 m nuo jų. Kai kuriems žmonėms kliuvo per kojas nuo tanko vikšrų, tankai tarytum gąsdindami žmones, nors buvo vos per metrą, vis pasukdavo žmonių link, tai vėl tiesiai važiuodavo. Prie bokšto durų buvo daugiausia vyrų, todėl kareiviai metė sprogstamą paketą šone žmonių ir patys pradėjo spiestis prie jų, gal kokie 10 kareivių. Tada žmonės pasitraukė išsigandę iš tos vietos, toje vietoje matėm paskubom keturiomis ropojančias moteris ir dūmų, dulkių debesis. Pasinaudodami, kad ten neliko žmonių, kareiviai puolė pro bokšto išbyrėjusias stiklines sienas į vidų. Jų ten daug suvirto vis nublokšdami žmones kumščiais į šonus. Viduje buvusieji saugotojai mėgino įsiveržėlius sulaikyti vandens čiurkšlėmis, bet tai nepadėjo, o tik labai įsiutino kareivius, tad į tuos žmones buvo mėtomi sprogstami paketai, iš siaubo prie bokšto moterys verkė, kareiviai patekę į vidų pradėjo stumti žmones nuo bokšto, prie manęs dvi stovėjusias mergaites pradėjo mušti geležiniais pagaliais, į orą šaudyti automatais, o iš kitos pusės dar šaudė tankai, žmonės apėmė panika, vos ne per tankus puolė nuo bokšto, o juos kai kurie kareiviai palydėjo šaudymu į kojas, daug žmonių bėgo nuo bokšto, daugelis vis mėgino grįžti atgal, bet veltui, kareiviai sužvėrėję šaudė ir šaudė į orą. Vėl pradėjo šaudyti tankai, iš baimės moterys ropojo keturiomis nuo bokšto, o kareiviai juokėsi, mačiau kaip vienas keturiom ropojančiai moteriai dėjo per nugarą strypu. Mums irgi teko atsitraukti, draugai dar liko tenai, o aš su vyru ėjom link išėjimo, pro mus pranešė žmogų sutraiškyta koja, jį nunešė į greitąją, prie mašinų, atnešti nuo bokšto gulėjo du nušauti žmonės, vienam buvo pataikyta į širdį, kitam į pilvą. Viskas buvo labai kraupu, tiesiog atrodė, jog pati žemė vaitoja, toks reginys, tarytum prasidėjo karas.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 25–27