1991-ųjų sausio 13 d. prie Radijo komiteto
Tą naktį jau antrą kartą budėjau prie Radijo ir TV komiteto. Aš buvau su savo seserim ir trim draugais. Nuėjome toliau pasivaikščioti ir grįždami atgal (buvo po pirmos) per porą šimtų metrų nuo Radijo komiteto išgirdome švilpiant ir žmonių šurmulį. Pasileidome bėgti prie Radijo komiteto. Prie pat jo laiptų, lygiagrečiai pastatui, vienas prie kito stovėjo 4 ar 5 autobusai. Pribėgę pamatėme, kaip dideliu greičiu viena po kitos gatve pralėkė tanketės. Jos važiavo taip greitai, kad pamanėme, jog tik pagąsdins ir nuvažiuos. Bet jos viena po kitos pradėjo stoti gatvėje. Prie Radijo komiteto laiptų ir ant jų rinkosi žmonės. Atsistojome ant laiptų, nes ten buvo nelabai daug žmonių. Man rodos, kad tie, kurie spėjo iki desantininkų apsupimo atbėgti prie laiptų, taip ir liko per visą užpuolimą, o kiti žmonės atbėgti nebegalėjo, nes stovėjo sustatyti autobusai, o iš šonų supo desantininkai. Greit po to, kai atsistojome ant laiptų, netrukus pradėjo šaudyti ir sproginėti sprogstamieji paketai. Garsai ir akinantys blykstelėjimai po kiekvieno sprogimo buvo milžiniški. Ant galvos biro tinkas, žmonės stumdėsi, nes prie durų, turbūt laiptų šonais, jau smelkėsi desantininkai. Man pasirodė, kad ant laiptų sprogo paketas, nes vyriškis, stovintis aukščiau, pasakė: “Praleiskit, nieko nematau, nieko nematau…” Bet praleisti nebuvo kaip, buvo didžiulė spūstis kaip sausakimšame troleibuse. Be paliovos šaudė, per radiją diktorė sakė: “Mes dar gyvi”. Nebegalėdama nieko daugiau daryti, pradėjau melstis. Bet ir maldą pertraukinėdavo sprogimai ir šūviai. Pakėlusi galvą pamačiau, kad prie durų ant palangės jau stovi desantininkas ir daužia buože stiklą. Kitą akimirksnį pastebėjau, kad jau esu ant pačių laiptų krašto, o už gero metro stovi desantininkai ir šaudo aplink. Vienas mūsų draugas taip pat tai pastebėjo ir atsistojęs prieš pat desantininkus apglėbė mane ir sesę. Taip stovėjome, kol žmonės pradėjo mus stumti nuo laiptų, vienas paskui kitą, kone keliais pradėjome šliaužti palei autobusą tolyn nuo laiptų. Šone už kelių žingsnių stovėjo desantininkas ir pyškindamas virš mūsų galvų rėkė: “Nepodchodi, streliat budu”. Gal ir jis buvo išsigandęs, bijojo, kad mes jo neužpultume? Radę plyšį tarp autobusų, išlindome į gatvę ar ant pievelės, nebeatsimenu. Tik susižiūrėjome, ar visi esame, kai prie pat mūsų sprogo paketas. Du draugai pargriuvo ant žemės, visiems pakirto kojas. Gal penkias minutes nieko nebematėme, ausyse spengė (dviem draugams vėliau buvo nustatytos akustinės traumos). Vienam prakirto kelnes, kojoje liko prakirsta deginta žaizda. Kitam pradrėskė keliose vietose odą prie ausies, pradėjo bėgti kraujas. Du draugai, kurie buvo arčiausiai sprogimo, vis dar negalėjo atsipeikėti, paeiti. Nežinodami, kas yra, norėjome prieiti prie gydytojų, bet jie jau teikė pagalbą sužeistiesiems, kurių nespėjo nešti. Mačiau, kaip prie greitosios pagalbos už parankių vedė vaikiną (?), juodą nuo galvos iki kojų, drabužiai buvo suplyšę į skutelius. Turbūt tai buvo tas pats, kuris, pamatęs paketą, sugriebė jį ir norėjo mesti tolyn, bet paketas sprogo rankoj. Kitoj vietoj pagyvenusiai moteriškei tvarstė galvą. Mačiau, kaip kokie penki vaikinukai ir mergina, ant kaklų pasikabinę plakatus “Ne streliajte, lutče delajte liubov, ne voinu”, nubėgo ir sustojo prieš pat tanką. Sankryžoje stovėjo didžiulis tankas, į visas puses sukiodamas vamzdį. Nors stovėjome nuošaliau, pakėlusi akis pamačiau, kad desantininkas, išlindęs iš tanketės, laiko šautuvą, nukreiptą tiesiai į mane…
1991 sausio 11 d. prie Spaudos rūmų
Po dvyliktos valandos su seserim važiavau troleibusu namo. Prie Spaudos rūmų išgirdome kaukiant sireną, žmonės prie rūmų mojo, kad visi bėgtų ten. Tada mes išlipome Spaudos rūmų stotelėje ir nubėgome ten. Prie rūmų buvo apie 70–80 žmonių. Visi stojo į eilę ant paaukštinimo. Mes atsistojome taip pat, bet paskui nusprendėme, kad desantininkai brausis pro duris, ir nubėgome prie jų. Ten jau stovėjo eilė vyrų, jie buvo susikibę už parankių. Gatvėje stovėjo 3 tanketės ir 2 ar 3 dengti sunkvežimiai. Mes atsistojome į antrą eilę už vyrų ir taip pat susikabinome. Stovėjome prieš pat duris, ant paaukštinimo. Iš sunkvežimių iššoko desantininkai ir pradėjo rikiuotis po du. Ten, kur mes stovėjome, daugiausia buvo pagyvenusių moterų ir mokinių. Kai kurios mergaitės pradėjo klykti, aš raminau šalia stovinčias. Pamatėme, kaip desantininkai nuo gatvės ėmė bėgti į mus. Susispaudėme dar labiau ir stipriau. Gal kokią minutę stūmėme ir laikėme juos, kad neįeitų į vidų. Priekinius desantininkai daužė, mušė. Tada iš viršaus pasipylė vanduo. Desantininkai atsitraukė, stovėjo išsisklaidę gal per 5 metrus nuo laiptų. Atsitraukėme ir mes (atsidūrėme ant pievelės), nes vanduo bėgo ir ant mūsų. Paskui, neatsimenu kaip, vėl atsidūrėme prie pat durų. Prasidėjo šaudymas. Pasižiūrėjau į seserį – ji buvo jau pritūpusi, ranka užsidengusi galvą, kaip ir kiti. Taip padariau ir aš. Pastebėjau, kad šaudant žmonės jau nebuvo susikibę, o stovėjo pakrikai prie durų, ant laiptų. Neatsimenu, kiek laiko šaudė ir ar ilgai vaikinukas, kurį pastebėjau, kai buvome ant pievelės, pylė vandenį. Paskui vėl atsidūrėme apačioje, prie laiptų. Desantininkai jau buvo prie durų ir per kokias dešimt sekundžių išdaužė buožėmis jų stiklus, sulindo į vidų (apie dešimt). Ant šaligatvio priešais Spaudos rūmus pakrikai stovėjo kiti desantininkai, atkišę automatus į žmones. Tada lyg sulėtintame filme pamačiau, kaip nuo pakylos lėtai ir ilgai “skrieja” tikriausiai mano metų mergina. Nukrito ant šaligatvio, prie laiptų. Žmonės ją pakėlė, paskui ji labai veržėsi prie įėjimo, prie desantininkų, bet žmonės ją laikė, sakydami: “Tu vis tiek nieko nebepadarysi…” Žmonės apspito duris, pradėjo skanduoti: “Svoloči, fašisty”, kiti pradėjo drausti, sakydami, kad nereikia erzinti. Aš irgi sudaviau per petį priešais stovinčiam vyriškiui, garsiai skanduojančiam tą patį, bet kai jis atsisuko, pamačiau, kad pusė jo veido sumušta, mėlyna…
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 15–17