PAREIŠKIMAS
Aš, Šileikis Vytautas, dirbau Televizijos bokšte liftų elektromechaniku. 1991 m. sausio 11 d. ir 12 d. dirbau naktinėse pamainose prižiūrint liftus. Kylant grėsmei, kad jėgos, priešiškos Lietuvos Nepriklausomybei, bandys užpulti Televizijos bokštą, aplink bokštą ėmė rinktis tūkstančiai žmonių. Jie dainavo lietuviškas dainas, šoko. Kalbėjosi ir buvo pasiryžę savo kūnais uždengti Televizijos bokštą. Ginti bokšto iš vidaus atvyko apie pusšimtį vaikinų iš Krašto apsaugos departamento. Jie baldais užbarikadavo pagrindinius įėjimus ir gynybai panaudojo priešgaisrinius vandens čiaupus. Jokių ginklų jie neturėjo, net dujokaukių. Sausio 12 d. po pietų žmonės jiems atnešė dujokaukių.
Naktį, sausio 13 d., apie 2.30 val. Televizijos bokštą pradėjo supti tankai, šarvuočiai ir mašinos su prožektoriais. Mes, liftų elektromechanikai, išjungėme liftus, užrakinome liftų patalpas ir bokšto sargyba pro duris mus išleido į lauką. Mes atsistojome kartu su žmonėmis, buvusiais prie bokšto.
Pirmieji Televizijos bokšto tvorą pralaužė tankai nuo Karoliniškių rajono pusės. Jie pradėjo šaudyti iš pabūklų ir kulkosvaidžių virš žmonių galvų. Žmonės dar glaudžiau sustojo gretomis aplink bokštą. Tuo metu tankai nuo Neries upės pusės irgi pralaužė tvorą. Visi tankai apsupo bokštą beveik prispausdami žmones prie bokšto sienos.
Sėdintys ant tankų desantininkai pradėjo mėtyti tiesiog ant žmonių galvų sprogstamus paketus. Žmonės klupo, dengėsi apdegintus veidus, bet nebėgo, tik dar labiau telkėsi į gretas.
Gavę komandą desantininkai nuo tankų šoko ant žmonių ir pradėjo juos mušti automatų buožėmis norėdami padaryti properšas ir prieiti prie bokšto. Negalėdami pralaužti, pradėjo šaudyti į žemę, į viršų ir į žmones – vieni tuščiais šoviniais, kiti ir koviniais, nes pradėjo žmonės kristi ir vaitoti. Juos pradėjo nešti kiti žmonės prie greitosios pagalbos mašinų. Padarę properšas ir atstūmę žmones šiek tiek nuo bokšto, pradėjo daužyti langus ir veržtis į bokštą. Žmones nuvarė apie 20–30 žingsnių nuo bokšto. Žmonės vėl susibūrė į gyvą žiedą aplink bokštą, skandavo “Lietuva”. Tuo metu užėmė bokštą, viduje girdėjosi šūviai, stiklų žlegėjimas. Kur aš buvau, nesimatė, kad kas būtų pabėgęs iš bokšto, neleido net prieiti prie sužeistųjų šalia bokšto sienos ir tempė juos į bokštą. Pastebėjau du tokius atvejus. Aprimus triukšmui bokšto pirmame aukšte desantas pradėjo lipti aukštyn į bokštą laiptais. Tankai pasisuko vėl į žmones ir akindami prožektorių šviesomis, šaudydami iš pabūklų, kulkosvaidžių ir automatų puolė vaikyti žmones iš bokšto teritorijos. Tankai lėkė tiesiog į žmones, sukiojosi, kas nespėjo pasitraukti, traiškė vikšrais, šaudė. Vėl pradėjo žmonės nešti sužeistus ir galbūt jau žuvusius prie greitosios pagalbos mašinų.
Tokiu žiauriu būdu išvaikę žmones iš bokšto teritorijos, jie apmėtė žmones, susitelkusius Sudervės gatvėje, kažkokiomis dūminėmis nuodingomis medžiagomis. Įjungė garsiakalbius ir liepė skirstytis į namus.
Fiziškai aš nukentėjau palyginti nedaug. Buvau apdaužytas automato buože ir atsipirkau keliomis mėlynėmis.
Materialiai nukentėjau apie 300 rublių. Buvo išplėštos persirengimo spintelės. Netekau pagal paskyrą 12 d. gauto sportinio kostiumo, sakvojažo “diplomato”, naujų spec. drabužių, baltos patalynės komplekto, pledo, įrankių dėžės su raktų, grąžtų, sriegiklių ir šaltkalvio įrankių komplektais, gydomojo elektropunktūrinio prietaiso ir dar kitų smulkesnių daiktų.
Norėčiau, kad apie šiuos žiaurumus, barbariškus Tarybinės armijos veiksmus, plėšikavimą sužinotų kuo daugiau žmonių, o kaltininkai, suplanavę šias žudynes ir plėšimus, ir jų vykdytojai būtų išaiškinti ir nubausti pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 51–54