Įspūdžiai budint prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų kruviną naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją
1991 m. sausio 12 d. 18.00 val. išvyko iš Telšių pilnas autobusas budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 22.20 val. jau buvome vietoje. Tada viskas buvo dar labai gražu: skandavo “Laisvė”, “Lietuva”, skambėjo patriotinės dainos, plazdėjo daugybė trispalvių ir broliškų respublikų vėliavų, plakatų, palaikančių nepriklausomos Lietuvos parlamentą, pirmininką V.Landsbergį.
Nepaprastai malonu buvo matyti, kad tiek daug jaunimo, studentų, moksleivių susirinko prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Jie, išgirdę kokį įtartiną signalą, pirmieji skuba į reikiamą vietą.
Taip apie 1.30 val. išgirdus, kad tankai važiuoja link Televizijos bokšto, nemažai jaunimo nuskubėjo ten…
O ten jau pradėjo virti pragaras… Raketos, šviesdamos virš Televizijos bokšto, automatų ir pabūklų šūviai, žiauriai griaudėdami nakties tamsoje, kaskart vis daugiau įsisiautėdami, susimaišę su žmonių klyksmu, stingdė veidus baimės apimtų žmonių, budinčių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
O mudvi su drauge jau pirmųjų pavojaus signalų pradžioje pradėjome kalbėti rožančių, kad Aukščiausiasis apsaugotų budinčius žmones nuo gresiančių pavojų.
Pradžioje vaikščiodamos kalbėjome tyliai, vėliau sustojome prie vienos kolonos ir nepajutome, kad kalbame visu garsu. Ir taip atkalbėjom tris rožančiaus dalis, prašėme Marijos pagalbos… Pro mus pirmyn ir atgal vis praeidavo budintysis…
O ten dar vis griaudėjo šūviai… Visa tai man priminė baisumus, per karą išgyventus vaikystėje; tai didžiulės tankų, karinių mašinų vilkstinių traukimas į vakarus, degantys lėktuvai virš galvos, Šiaulių miesto bombardavimas… paskui bėgimas nuo fronto į pelkes…
Jau tada laike karo žmonės žinojo, kad nešaudoma į civilius beginklius žmones.
Kai buvo pavojus, kad iš lėktuvų gali apšaudyti pelkes (kur slėpėsi ne tik civiliai, bet ir rusų armijos kareiviai, atitrūkę nuo fronto), žmonės su vežimais, gyvuliais išėjo į aikštes, laukus, o lėktuvai (vokiečių), žemai praskrisdami, įsitikinę, kad čia civiliai gyventojai praskrisdavo tolyn…
Tačiau tą sausio 13-osios kruviną naktį taip nebuvo. Desantininkų vadai, matydami, kad prie Televizijos bokšto taikūs beginkliai Lietuvos žmonės susirinkę pareikšti apie savo pasitikėjimą nepriklausomos Lietuvos Vyriausybe jai sunkiomis dienomis, davė įsakymą pulti.
O žmonės, ten budėję, nesitikėjo tokio žiauraus susidorojimo. Jie buvo šaudomi, daužomi metaliniais daiktais, traiškomi tankais…
Mano nuomone, tai siautėjimas laukinių barbarų, kurie jaučia pasitenkinimą matydami savo aukas. Kyla klausimas! Ar gali egzistuoti civilizuotam pasaulyje tokia valstybė, kuri tokiais metodais susidoroja su taikiais žmonėmis. Ar ilgai pasaulio tautos leis tai valstybei lieti nekaltų žmonių kraują.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 48–50