Tą tragišką sausio 13 d. naktį man teko budėti prie Televizijos bokšto. Didesnę laiko dalį praleidau minioje, stovėjusioje vakarinėje bokšto pusėje nuo Sudervės gatvės. Čia stovėjo didelė minia žmonių, gal keli tūkstančiai, daugiausia jaunimo. Žmonės stovėjo labai glaudžiai ir skandavo “Lietuva!”, “gėda!” Priešais minią buvo atvažiavę du tankai. Mažesnysis tankas pastoviai sukiojo savo vamzdį ir iššovė kelis kartus tuščiais, kurtinančiais šoviniais. Man, stovėjusiam gal 10 metrų nuo to tanko, šūvio garsas pasirodė toks stiprus, kad ėmė spengti ausų būgneliai. Nuo garso byrėjo netoliese stovėjusių automobilių stiklai, toliau esančių namų langai. Tačiau ir po šūvių minia nė per centimetrą nepasitraukė. Antrasis didesnysis tankas kelis kartus į minią paleido dūmų uždangą. Dūmai buvo nenuodingi, minia nesiskirstė. Staiga minioje pasigirdo šūksniai, kad bokštas bandomas paimti iš kitos pusės. Dalis žmonių nuo gatvės pasuko link šlaito ir nubėgo prie bokšto. Čia taip pat buvo daug susirinkusių. Kada aš atbėgau prie bokšto, jis jau buvo paimtas: tankai ir tanketės suvažiavę pro pietinę tvoros pusę ir barikadas važinėjo po žaliąją veją. Čia buvo toks šurmulys, kad išskirti ką nors konkretaus buvo labai sunku – tankai ir tanketės važinėjo žema pavara, kad sukeltų kaip galima didesnį triukšmą, buvo įjungti prožektoriai. Šaudydami lakstė desantininkai. Buvo šaudoma trumpomis automatų serijomis, švytinčiomis kulkomis. Pradžioje maniau, kad šaudė pagąsdinimui, bet kada minioje išgirdome, kad yra nušautų, kada pasigirdo greitųjų medicinos pagalbos mašinų sirenos, supratau, kad prasidėjo žudynės. Šaudė tik desantininkai. Dar teko pastebėti, kad vyko susišaudymas pačiame bokšte, girdėjosi sprogimai, tačiau tame šurmulyje buvo sunku tiksliai viską suvokti. Tuo momentu gavau kažkokiu kietu daiktu per galvą, tikriausiai iš po tanko vikšro išsprūdusia pliauska, nes buvau arti pirmos barikados. Turėjau pasišalinti.
Susišaudymas prie bokšto dar vyko apie pusvalandį. Po veją važinėjo tankai, tanketės, blykčiojo prožektoriais, kaukė greitųjų medicinos pagalbos mašinų, vežusių žuvusius ir sužeistuosius, sirenos.
Pradžioje į galvos sutrenkimą nekreipiau dėmesio, gydžiausi pats, bet padidėjus skausmui kreipiausi į polikliniką ir gavau ligos lapelį – konstatavo smegenų sutrenkimą.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 34–36