Tą vakarą aš atėjau prie Televizijos bokšto vėlai, apie pirmą valandą nakties. Jaunimas šoko, dainavo, būriavosi aplink laužus, kai kas klausėsi radijo pranešimų. Išgirdę žinią, kad Televizijos ir radijo komitetas Konarskio gatvėje užimtas, visi pritilo, sužiuro į miesto pusę. Patvoriu, ieškodami rytą šnipų praplėštos skylės, link bokšto iš namų skubėjo žmonės. Nerimastingi šauksmai gatvėje “Tankai! Tankai!” pasigirdo dar prieš pirmuosius šūvius. Bokšte įjungė sireną. Vyrai, nebeieškodami įėjimo, lipo į bokšto teritoriją per tvoras. Pasigirdo duslūs, pamažu artėjantys šūviai. (Vėliau paaiškėjo, kad tankai šaudė jau važiuodami per Šeškinę.) Laukimo įtampą slopinome skanduodami: “Lietuva! Lietuva!” Vyrai visus ramino ir drąsino. Kolonai priartėjus bokšto gynėjai sireną išjungė ir paprašė žmones nutilti. Prie Sudervės gatvės 37 gyvenamojo namo tankai taip garsiai iššovė, kad mums už nugaros pabiro bokšto langai. Virš gatvės iškilo gelsvų dūmų debesis.
Pro žmones nelabai mačiau, kaip tankai privažiavo prie paties bokšto. Kai atsipeikėjau nuo baimingos įtampos, kairėje tarp manęs ir vieno iš tankų žmonių daugiau nebuvo. Tankas stovėjo labai arti, prie išmušto lango. Iš vestibiulio į kiemą krito šviesa, po langu gulėjo žmogaus tamsiais rūbais lavonas. Du desantininkai pasilenkė ir nutempė lavoną toliau nuo lango, į neapšviestą vietą. Tanko šešėlyje stovintis automatininkas šaudė į pastogės lubas ir į žemę. Krintančių kulkų čežėjimas laipsniškai artėjo, žmones versdamas trauktis. Pro išdužusio lango užuolaidą buvo matyti, kaip viduje bėgioja desantininkai.
Kai pasitraukėme nuo langų, aš atsigręžiau į bokštą, stovėdama ant pievutės, ir pirmiausia pamačiau iš trečio aukšto pro langą krintantį žmogų šviesia palaidine. Jis iššoko ar buvo išmestas toje vietoje, kur prie bokšto stovi kažkoks pagalbinis pastatas. Du vyrai už parankių nutempė link tvoros savo sužeistą draugą.
Stovėjau netoli nedidelės pavėsinės. Iš tos vietos matėsi trys prie bokšto esantys tankai. Vidurinysis švietė prožektoriumi į žmones ir šaudė mums virš galvų. Mes žiūrėjome, kaip desantininkai tamsoje užima bokštą. Iš dešinės į kairę, pagal laikrodžio rodyklę, po vieną dužo langai – iš pradžių antro aukšto, paskui jau trečio. Protarpiais tarp stiklų žvangėjimo viduje aidėjo pavieniai šūviai. Šaudė ramiai, metodiškai. Automatininkai, iš viršaus kontroliuojantys teritoriją, o gal ir priešais esančių butų langus, glaudėsi už išmuštų langų prie sienos. Retkarčiais kuris nors už lango pasislėpęs kareivis sujudėdavo, ir lange šmėkštelėdavo jo siluetas. Prieš pagalbinį pastatą iš bokšto antrojo aukšto tekėjo vandens čiurkšlė. Kai bokštą užėmė, kažkas užsuko čiaupą ir nuėmė Lietuvos vėliavą. Žmonės sutartinai atsiduso: “Viskas…”
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 24–33