Priimkit prašau mano kuklų paliudijimą apie sausio 11 d. už 12–13 d. nakties įvykius
Sausio 11 d. apie 11 val. su bendradarbe Vida Juzikiene įsimaišėm į budinčių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmonių minią. Skambėjo dainos, vyko ramus pokalbis, žmonės daugiau nepolitikavo, suprato padėties rimtumą, su švelnia pašaipa ir netgi atlaidžiai stebėjo vėl susirinkusių “jedinstveninkų” mitingą. Apie 11.30 val. išgirdom per radiją kvietimą vykti prie Spaudos rūmų. Išvažiavom 3-iojo maršruto troleibusu. Kai išlipome stotelėje “Spaudos rūmai”, pasigirdo šiurpus sirenų kauksmas, Kosmonautų prospektu riaumodami lėkė šarvuočiai ir desantininkų mašinos. Prie Spaudos rūmų buvo tik negausus būrelis žmonių su Lietuvos vėliava. Žmonės jau bėgo iš visų pusių link fasadinių durų, šalia mūsų pastebėjau bėgantį fotokorespondentą (turbūt tas pats norvegas). Vos pasiekus laiptus, rūmų link jau bėgo apie 40–50 automatais ginkluotų kariškių. Žmonės jiems pastojo kelią, vyrai griebė už automatų, moterys, klykdamos “Ką jūs darot?” taip pat bandė sulaikyti kareivius. Kariškiai stūmė tiesiai nutaikytais į vyrus automatų vamzdžiais, o į moteris – užskersintais. Susidūrimas buvo trumpas: vyrai, išbalusiais iš įniršio veidais, bandė atimti automatus, vienas iš kariškių rėkė “streliaj”, o kiti automatų buožėm daužė durų stiklą ir veržės į vidų. Jų nesustabdė vandens srovė… Prie rūmų rinkosi vis daugiau žmonių. Gatvėje stovėjo šarvuočiai, ant jų – ginkluoti karininkai. Staiga nauja kariškių ataka: būrys jų bėgo link durų (gal pastiprinimas pirmiesiems), štai tada iš rūmų fasadinių durų viršutinės aikštelės į juos tėškė stipri vandens čiurkšlė. Kariškių gretos iširo, tačiau tuoj pat pasigirdo šūvių serija, pabiro tinkas. (Tai tas šūvis, kuris sužeidė Vyt. Lukšį. Po kurio laiko jį, baisiai sužalotą, įsodino į greitosios pagalbos mašiną.) Tačiau kareiviai nepraėjo.
Trečia kariškių ataka buvo parengta naudojant psichologinį spaudimą – jie bėgo tratindami automatų serijom (kaip paaiškėjo, šaudė tuščiais), o nuo šarvuočio į rūmų sieną šaudė tikrais. Iššovė šarvuočio pabūklas, byrėjo tinkas, dužo langų stiklai. Bet ir šį kartą kariškiai neprasiveržė. Jie išsirikiavo dviem eilėm su paruoštais šauti automatais. Atvažiavo mūsų policijos būrys – jie siena atskyrė žmonių minią. Jokių išpuolių prieš kareivius, įžeidinėjimų nebuvo. Šaukėm “Lie-tu-va”, dainavom, vėl šaukėm “Lie-tu-va”, vėl dainavom. Po kiek laiko iš šarvuočių iššoko augaloti desantininkai, išsirikiavo, ant vamzdžių smaigalių užsimovė durklus ar peilius, tačiau jie mūsų durų neatakavo, o nubėgo prie spaustuvės. Ten įvykių nemačiau. Kareiviai, kurių mes nepraleidom, netrukus buvo atšaukti. Kažkas ėmė kviesti prie Televizijos bokšto. Juk Spaudos rūmai vis tiek užimti.
Norėčiau dar pasakyti, kad didžiausias stebuklas – mūsų žmonės! Realaus pavojaus akivaizdoje jie nesiskirstė, spaudėsi prie durų užstodami praėjimą. Ant laiptų stovėjo jauni vaikinai su Lietuvos vėliava ir nė karto nepakriko, nepasitraukė. Dar prisimenu tarybinio kareivio–berniuko akis – jose netikrumas, netgi baimė. Koks paradoksas, man jų gaila, nuoširdžiai gaila. Kas juos taip žiauriai žaloja?
Aplankėm dar Televizijos bokštą. Ten buvo susirinkę daug žmonių.
Grįžau namo. Ėmė veikti apsauginis mechanizmas – depresija. Kamavo pralaimėjimo, apmaudo, ne iki galo atliktos pareigos jausmas…
Sausio 12 d. beveik visą dieną praleidau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Daug žmonių, daug vėliavų. Skaitau laikraštį “Laisva Lietuva”. Kažkodėl labiausiai paveikė J.Strielkūno eilėraštis “Artėjanti žiema”… Šiurpi dvasinės priespaudos, tamsios nakties nuojauta… Bet nebuvo minties, kad tai fizinės nebūties pranašystė…
12–13 d. naktį prie Televizijos bokšto budėjo jaunesnysis sūnus Tomas, o vyras ir vyresnysis sūnus Darius nubėgo ten tuoj pat, kai tik pro šalį Kosmonautų prospektu šaudydami nudardėjo šarvuočiai. Aš dar mačiau paskutinius televizijos kadrus, radijo pranešėjos balsą. Bėgau ieškoti savųjų. Aplinkui slankiojo prožektorių šviesos, šaudė iš automatų, pabūklais, žmonės šaukė “Lie-tu-va”, “Fašistai”, giedojo Lietuvos himną. Neapsakomo pasidygėjimo šauksmais “Juda”, švilpimu žmonės palydėdavo tarp šūvių papliūpų įsiterpiantį kreipimąsi: “Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Valdžią perima nacionalinio gelbėjimo komitetas…”
Niekada neišdils ši siaubo, beviltiškumo ir neapsakomo didvyriškumo naktis. Sulaukiau visų savųjų. Vyras sužeista koja, vienas iš tų, kurie bandė savo kūnais sulaikyti tanką… Jo akyse didvyriškai žuvo žmogus – pirmoji auka, sutraiškyta tanko. Bet apie tai papasakos jis pats…
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 40-42