SIAUBO NAKTIS

Šeštadienį, sausio 12 d., per radiją pranešė, kad prie Televizijos bokšto žmonių būna mažiau nuo 4.00 val. ryto iki 8.00 val. ryto. Todėl vyras susitarė su savo broliu pamiegoti ir eiti vėl budėti 3.00 val. Bet visa šeima nesugebėjo užmigti, klausėmės žinių per radiją, žiūrėjome TV. Prieš dvi paskambino brolienė, kad mūsų kryptimi važiuoja tankai. Vyras apsirengė ir išbėgo prie bokšto. Aš likau namuose ir stebėjau pro langą. Tankai pravažiavo pro mus į TV bokšto pusę. Vienas tankas sustojo kelyje tarp Kosmonautų pr. ir Žvaigždžių g. ir pradėjo šaudyti. Iš 5 aukšto matėsi, kaip žmonės bėgo prie bokšto. Girdėjosi skanduojant “Lietuva”. Pasigirdo Butkevičiaus raminantis balsas, kad šaudo tuščiais šoviniais – nebijokite. Tuo tarpu tankai rikiavosi apie TV bokštą. Vieni ant kalno važiavo iš Kosmonautų pr., o kiti Sudervės g., pro centrinį įėjimą, kur buvo labai daug žmonių, pro darželį. Orą raižė prožektoriai, griaudėjo patrankų šūviai. Žmonės stovėjo. Riaumodami tankai traiškė mašinas, žmones. Sukant į kalną, tankams užkliuvo sunkvežimis su smėliu, žuvo vairuotojas (?). Girdėjosi šaukiant gydytoją. Pradėjo važiuoti greitosios. Tamsą skrodė prožektoriai, su jų pluoštu – ir dujos. Šaudė ir kažkokiais šviečiančiais šoviniais. Jie pakildavo labai aukštai – virš namų. Begalinis tankų riaumojimas, dūmai, pabūklų ir automatų šūviai, dūžtantys stiklai. Žmonių skandavimas “Lietuva”, šauksmas “Gydytoją!” Pagal šviesos pluoštą matėsi, kaip bėga kareiviai. Namuose ištisai aidėjo telefonas. “Kaip ten?” – skambino artimieji, kurių vyrai, sūnūs buvo prie bokšto.

Raminau juos, tačiau buvo baisu. Greitosios zujo viena po kitos.

Pagaliau kažkas kreipėsi rusiškai: “Broliai ir sesės, nesipriešinkite – jus gina darbininkų ir valstiečių nacionalinio gelbėjimo komitetas…”

Grįžo vyras su jaunuoliu, kuris skambino namiškiams, kad jie gyvi, mažai nukentėjo. Vyro kaklas buvo aprištas. Pasirodo, kažkoks karštas daiktas užkliudė ir apdegino kaklą. Jis matė, kaip bėgdamas kareivis su buože pramušė moteriškei skruostą. Palydėjo ją prie greitosios pagalbos. Visą laiką, kai šaudė kareiviai, krito stiklai ir žmonės, esantys prie bokšto, nežinojo, į kurią pusę bėgti, slėptis.

Vyras atsigavęs vėl išėjo. Tebešaudė. Atėjo jo brolis, skambino į savo namus. Atėjo moteris, skambino į Druskininkus. Pagaliau paryčiu žmonės pradėjo skirstytis. Be pertraukos skambėjo telefonas. Pažįstami ieškojo artimųjų. Nesitraukėme nuo radijo aparato. Nuoširdus ačiū kauniečiams. Jie mums suteikė stiprybės.

Praaušus nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos, meldėmės. Prisiminiau, kaip verkė moterys, prie bokšto kruvinosios nakties išvakarėse. Ant automobilio buvo “Šilelis” ir visi verkdami klausėsi, giedojo “Marija, Marija”.

Kokie mes stiprūs, kai kartu, kai visų mūsų širdyse vienintelis žodis – “Laisvė”.

Sekmadienį (13 d.) grįžę iš Nepriklausomybės aikštės stebėjome žmonių minias prie Televizijos bokšto. Vyras fotografavo. Ant sutraiškytų mašinų buvo padėta gėlių, degė žvakutės. Ypač daug degė ten, kur žuvo žmonės. Ėjome ten, kur žemėje liko tankų vėžės, stovėjo kareiviai su automatais. Jų automatai bei tankų pabūklai atsukti į žmones. Kiti kareiviai šlavė šukes. Nors prie tvoros stovėjo policininkai ir tramdė žmones, kad neerzintų kareivių, vis tiek išsprūsdavo “padėka mūsų gynėjams”.

Gėlių, vainikų kilimai, žvakutės dega visą parą. Ant šlaito atgulė didžiulis kryžius, prie įėjimo – susikrimtęs Rūpintojėlis. Vakare vėl atidunda tankai, mašinos “Liudi”. Po kiek laiko dalis jų išvažiavo, deja, ne visi… Sausio 21 d. paryčiu pikti, baisūs žmonės padegė Rūpintojėlį. Vos spėta užgesinti…

1991 m. sausio 21 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 33–34