Prie Televizijos bokšto atėjome 1991 m. sausio 12 d. 21.00 val. Čia esantiems žmonėms atnešėme karštos arbatos ir sumuštinių. Dauguma žmonių dainavo, šoko, šnekučiavosi, vaikščiojo ratu aplink bokštą. 23.30 val. parėjome namo pasišildyti. Namuose pasiliko mama su jaunesniu broliu, o mes – aš, Žydrolė, sesuo Jūratė ir tėvas Jonas grįžome atgal maždaug 1.00 val. (sausio 13 d.). Žmonės vis dar dainavo, šoko, šildėsi prie laužų. Tačiau tai truko neilgai. Greitai buvo gauta žinia (daugelis nešiojosi įjungtus radijo imtuvus), kad link Televizijos bokšto juda daug tankų, tankečių bei karinių mašinų. Visi sustojome aplink bokštą. Stovinčiųjų susidarė apie 6 eiles. Mes stovėjome kairiau nuo antrinio įėjimo, kur buvo žmonių grupė iš Druskininkų. Nuaidėjo 3 (ar daugiau) pabūklų šūviai. Per radiją išgirdau kažkokius neaiškius garsus. Radijas nutilo, bet trumpam. Po kelių minučių pasigirdo uždusęs, susijaudinęs diktorės balsas. Ji sakė, kad puola Radijo ir televizijos komiteto pastatą, kad darbuotojai nežada pasiduoti, kad bus čia iki paskutinės minutės, kad jie yra užsirakinę duris ir nieko neįsileis, nebent tik pavartojus jėgą bus įsiveržta į vidų. Tai buvo paskutiniai balsai iš Vilniaus radijo. Radijas užtilo ir daugiau nebuvo jokio garso.
Žmonėms, stovintiems prie Televizijos bokšto, buvo liepta nevaikščioti keliu aplink bokštą ir susiburti kaip galima glaudžiau aplink jį. Priešais mus miškely (ar už krūmų) matėsi vaikščiojančių žmonių siluetai. Tačiau mes nematėme, ar kareiviai, ar civiliai. Jie slinko vorele. Mes galvojome, kad jie ateina mums į pagalbą. Tačiau klydome, nes jie prie mūsų (stovinčių prie bokšto) net neprisijungė. Kur jie dingo – nežinome.
Neužilgo išgirdome didelį ūžesį ir žvangesį. O po kiek laiko pamatėme ir pačius tankus, mašinas. Mes gerai juos visus važiuojančius matėme kiek toliau nuo bokšto, už medžių, taku. Staiga jie visi pasisuko ir pradėjo važiuoti tiesiai į žmones. Vienas tankas sustojo tiesiai prieš mus. Mes gerai matėme stiklines, negyvas kareivių akis. Visi žmonės šaukė: Lietuva! Lietuva!” Priartėjus tankams prie žmonių: “Gėda!”, “Gėda!” Tankams sustojus iš jų išlipo desantininkai. Po to, tarp tankų sustojo kareiviškos mašinos su desantininkais. Jie pradėjo mėtyti sprogmenis. Moterys pradėjo klykti ir bėgti antrinio įėjimo link. Atsirado laisvas tarpas. Į jį puolė desantininkai. Vieni mušė žmones automatų buožėmis per galvas, nugaras, kur papuolė, kiti daužė apatinius bokšto stiklus. Kažkas liepė išsižioti, nes sprogmenys dar sproginėjo. Žmonės netikėjo, kad juos beginklius muš. Daugelis pasimetė. Ant tankų liukų sėdintys desantininkai automatais šaudė į viršutinius stiklus. Stiklai krito mums ant galvų. Žmonės lenkėsi, dengė galvas rankomis. Tačiau vis tiek buvo sužalotų. Žmonės traukėsi nuo desantininkų, besišvaistančių automatų buožėmis. Traukėsi, stumdami žmones link centrinio įėjimo. Mes net nepajutome, kaip atsiradome toliau nuo Televizijos bokšto, kiek žemiau, už barjero. Žmonės paliko prie bokšto rūbus ir rankines, nes nebespėjo pasiimti. Išgirdome, kaip vyrai šaukė greitosios pagalbos. Pro mus pradėjo nešti žiauriai ir sunkiai sužeistus (o gal ir negyvus) žmones, lydimus policijos. Nuo pat puolimo pradžios nenutilo automatų šūviai. Šaudė ir tuščiais, ir tikrais šoviniais. Tai mes supratome iš garso. Mes stovėjome ir žiūrėjome kas vyksta. Daugiau nieko ir negalėjome daryti. Prožektoriai klaidžiojo po tamsą, apakindami žmones. Prie bokšto kažkur dar plevėsavo Lietuvos vėliava. Vis girdėjosi dūžtančių stiklų garsas ir žmonių riksmas. Mes matėme, kaip Televizijos bokšto laiptais lipo desantininkai.
Mes suskubome namo, nes jaudinomės dėl namuose pasilikusios mamos (jos labai silpna širdis). Kitoje bokšto gatvės pusėje, prieš gyvenamus namus, pievutėje būriavosi žmonės. Čia gulėjo 4–5 užmuštieji. Kiek toliau vienas tankas niekaip negalėjo pravažiuoti. Todėl daužė pabūklu greta stovėjusį autobusą, jo stiklus. Sukiojo pabūklą žemai, tiesiog virš galvų. Ir jei žmonės nebūtų pasilenkę, būtų dar daugiau aukų. Šis tankas tai staiga pavažiuodavo pirmyn, tai atgal. Pabūklą tai nuleisdavo, tai pakeldavo. Kažkas užmetė ant pabūklo kepurę. Visi šlaitai, kelias buvo aplipę žmonėmis.
Prie mūsų priėjo žurnalistė, kažką sakė angliškai, bet mes nieko nesupratome (mokame tik vokiškai). Tada ji prabilo rusiškai. Prisistatė esanti iš Suomijos, klausė: “Ar mes nebijome, ką matėme viršuje prie bokšto?” Toliau, ant Sudervės tilto, stovėjo 4 tanketės ir vienas tankas.
Parėjus namo mane ištiko nervinis šokas. Blogai jaučiausi visą kitą parą. Gulėjau lovoje, gėriau vaistus. Tačiau į gydytoją nesikreipiau.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 14–17