VILTIES LAUŽAI
Nepriklausomybės aikštėje liepsnoja tikėjimo, vilties ir kantrybės laužai. Jau antra savaitė taip. Negęsta. Liepsnoja ir prieš Parlamento rūmus ir už jų, kur išraustas gilus prieštankinis griovys. Liepsnoja prie sukrautų blokų ir barikadų. Draikosi vėjo plaikstomi dūmai, ant veidų blykčioja gelsvi ugnies atšvaitai, lekia į dangų kibirkštys. Prislopinti balsai ir malda. Tikėjimo. Meilės. Vilties. O gal kantrybės ir prakeikimo. Kas dabar pasakys, kuri diena ar naktis, kuri valanda. Kam tas laikas? Jis neteko prasmės. Aklas ir kurčias pasaulis. Negirdi, nemato, kaip žvanga geležis, kaip aidi šūviai, kaip skamba dainos ir muzika. Pasaulis mūsų negirdi. Laikas sustojo šitoj aikštėj. Jis mirė. Susimaišė, kur diena, o kur naktis, kur šviesa, o kur tamsa. Šildau sužvarbusias rankas. Jau antra savaitė taip. Kada bus pabaiga? Kokia pabaiga? Laiminga? Ne, matyt, taip nebus. Laisvė pati negimsta. Už ją reikia mokėti. Krauju, gyvastim, ašarom, skausmu. Laisvi būsim tiek, kiek patys to būsim verti. Kūnas prisigėręs dūmų, drabužiai – irgi. Jau be žodžių atpažįstami Nepriklausomybės gynėjai. Iš kvapo. Jie kvepia dūmais. Laužų dūmais. Gal kaip ir pokario partizanai. Miško kvapas, dūmų kvapas. Neišgąsdino! Mūsų neišgąsdino, atvirkščiai, netgi sucementavo į granitą. Jau antra savaitė, kaip gurkšnoju žmonių atneštą kavą, arbatą, o sykį gėriau net šiltą pieną Ir valgiau labai skaniai iškeptus blynus. Iš bado nenumirsi. Čia visko yra: sumuštiniai, dešrelės, kepsniai, riestainiai, bandelės. Už pinigus ir nemokamai. Žmonės patys pasiūlo. Tik nesidrovėk. Nesidrovėk! Keistas tas lietuvio būdas, bus alkanas, o vis tiek tvirtins – nenoriu. Velniop sentimentus! Čia taip viskas skanu. Tūkstantį kartų skaniau negu geriausiam restorane. Visko yra. Netgi keptų ką tik iš laužo išridentų bulvių.
Viskas nugrims į atmintį. Kiekviena detalė bus įvardinta. Jau nebėr kur trauktis. Čia Lietuva, čia Tėvynė. Mūsų Tėvynė. Ir tai žino didelis ir mažas. Kiekvienas žino, todėl dieną naktį ir liepsnoja laužai. Šildau sužvarbusias rankas. Stebiu sėdinčius prie laužo. Kokie jie visi skirtingi ir amžium, ir išsilavinimu, mąstymu. Štai tiesiasi į laužą grubios rankos, atšerpetojęs delnas, stori pirštai, plati ranka – valstietis. Nuo Joniškio, o, va, blyškus delniukas, beveik vaikiška ranka – studentas. Taip, studentas. Šalia jo moteriškė, ji ką tik atnešė stiklainį kavos, sumuštinių. Netoli lauko virtuvės. Čia pat. Arbata verda. Penkta valanda ryto. Gatvėj užtamsinti langai. Dar miega žmonės, bet ar galima tokį metą miegoti? Ne! Čia ramiau. Čia daug ramiau, negu namuose. Aplink namų langai užklijuoti popieriaus juostelėm, kad neišbyrėtų stiklai. Ypač, kai šaudo sunkieji tankai. Dešinėje nuo Parlamento Respublikinėje bibliotekoje įsikūręs Raudonasis Kryžius. Nedidelėj gatvelėj, tiesiai prieš Parlamentą virš stogo plevėsuoja Trispalvė. Į sieną atremti neštuvai. Jie primena pavojų. Ir tie sanitarai su baltais apsiaustais ir raudonais kryžiais irgi it nelaimės, o gal artėjančios grėsmės šaukliai. Visi susikaupę, rimti. Apeinu Parlamento rūmus. Kai kur languose užsidegė žiburiukai. Sako, tuose rūmuose labai daug parako ir benzino. Baisu! Rodos, taip norisi sušukti: “Atsargiau, vyrai! Būkit budrūs. Tarp jūsų irgi gali būti provokatorius. Yra pranašai, yra genijai, bet yra ir piktavaliai. Atsargiau!” Suku ratą, didžiulį ratą, kurio viduryje Parlamento rūmai, laužai, žmonės. Tik prieštankinis griovys lieka atokiau. Ir tos tarpuvartės, skersgatviai, užgriozdinti betono blokais. Ir ant jų jau spėjo atsirasti užrašas “Čia Lietuvos širdis!” Ant tilto irgi užtvara. Skersai pastatytas galingas sunkvežimis. Toliau irgi sunkvežimiai pastojo kelią. Dar pieš savaitę jų nebuvo. Nebuvo ir šio gilaus prieštankinio griovio, nebuvo barikadų. Prieš savaitę ir mes buvom kiti. Dabar pasikeitėm. Nebetikim. Nebetikim Nobelio premijos laureatais. Diktatoriai visada lieka diktatoriais. Kruvinasis Michailas! Šauniai pasakė Gdlianas. Pavydžiu! Visada kažkas kažką pasako pirmas. Kaip ir tas darbininkas prie Kuro aparatūros gamyklos: “Gorbačiovas priminė smauglį…” O dabar ką jis primena po Tbilisio, Baku, Ferganos, Vilniaus, Rygos skerdynių? Ką jis dabar primena? Vėl nieko nežino… Ak! Bjaurus sąmokslas… Generolų ir partokratų. Bijo prarasti valdžią. Skeldėja ir trūkinėja imperija. Baisu! Caras liks be karūnos. Ne. Neliks. Jam dar ištikimi galvažudžiai. Išmokyti žudyti. Be jokio gailesčio. Robotai. Jiems įsakė, jie žudo. Ir tų robotų vardas – kareiviai. Vetrovo divizijos ainiai, desantininkai. Gal iš Vengrijos, o gal Lenkijos, o gal Vokietijos, Čekoslovakijos? Vienas vardas. Okupantai! Mes jus išlaisvinom. Nuo ko? Robotai! Einu ratu. Aplink Parlamentą gyvas žiedas. Lėtai einu. Daug laiko yra. Diena ir naktis. O gal ir visas gyvenimas prieš akis. Ar bent vienas iš čia atėjusių į šią aikštę jaučia baimę? Ne! Netikiu. Visi, kas tik atėjo į šią aikštę, nejaučia baimės. Bailys tokios vietos vengs. Čia susirinko beginkliai. Šimtai, tūkstančiai žmonių suplaukė į Nepriklausomybės aikštę, kad savo tikėjimu, meile, pasiaukojimu, tarsi šarvais pridengtų Parlamentą nuo smurto. Ir tuo pačiu savo laisvę, vaikų ateitį. Tie patys beginkliai stovėjo ir prie Spaudos, Radijo ir televizijos rūmų, Televizijos bokšto. Tie patys, o gal kiti. Šimtai, tūkstančiai nepažįstamų veidų. Sustojo laikas. O gal ir žemė sustojo. Nuo tos akimirkos, kai per eterį buvo perduotas SOS signalas. SOS. Gelbėkit mūsų sielas! Raudonas šėtonas apkvailino visą pasaulį. Jį glosto ir meta jam po kojom gėles, bet jis netikras pranašas. Pasižiūrėkit į jį. Jis paženklintas šėtono įdagu. Jis veidmainys. Ir didelis klastūnas. Tau šypsosi, o akmenį laiko užantyje. Pabuskite. Atsimerkite! Prasikrapštykit akis ir ausis. Išgirskite!
Penktadienis, sausio 11 diena, 2 val. nakties. Dar nemiegu. Virpa visas kūnas. Nebeskiriu, kam priklauso ši valanda. Dienai ar nakčiai, šviesai ar tamsai. Sutriko ritmas. Ten, toliau, miesto žiburiai. Žvelgiu į Žurnalistų bendrabutį, kai kur languose spindi žiburėliai. Nemiega… Nerimas… Boluoja palinkęs prie stalo siluetas. Koks kūrinys šią naktį gimė: straipsnis, novelė, apsakymas. Kažkas darosi su manim, su kiekvienu. Keičiasi pasaulio suvokimo įvaizdis, keičiamės mes. Patys to nesuvokdami keičiamės. O gal mes visą laiką tokie patys buvom. Ši valanda atvėrė akis, apnuogino tikrąją gyvenimo prasmę, esmę, apnuogino kiekvieno prigimtį, parodė, kas ir ko yra vertas. Suūkia sirena… Gal pasigirdo… Pereinu į kitą kambarį. Iš vienuolikto aukšto žvelgiu į naktį. Ten, už kapų, Mados parduotuvė, Spaudos rūmai. Ten! Sirena plėšo nakties rimtį. Patežusi žemė. Slidu. Vėjas, bet jo nesijaučia. Bėgam per kapus. Tamsoje boluoja kryžiai, antkapiai. Bėgam palei tvorą. Atleiskite, mirusieji, kad sudrumstėm jūsų ramybę! Bėgam. Įšokam į gatvę. Nulėkė vienas automobilis. Pilnas žmonių. Nesustojo. Prašvilpė antras. Pagaliau.
– Į Spaudos rūmus?
– O kurgi daugiau, – atsiliepė vaikinas. Šalia jo jauna moteris. Matyt, žmona. Jau trečia valanda nakties. Gal ketvirtis trečios. Sustojam prie Spaudos rūmų. Iš įvairių šalių plūsta žmonės. Gal jau koks tūkstantis susirinko. Stoviu prie durų. Už jų Krašto apsaugos departamento vyrukai. Jauni, beveik vaikai. Keturi gesintuvai, kelios priešgaisrinės žarnos. Žiūriu į duris. Nesutvirtintos. Viskas taip silpna… Va tik žmonės išsirikiavo palei duris, sieną. Apie ketvirtą valandą atvežė šiltų bandelių. Nemokamai. Kažkokia moteris atneša bandelių vaikinams iš apsaugos. Gesintuvai ir vanduo prieš tankus ir automatus, kulkosvaidžius ir šarvuočius, geležim apsikausčiusius kareivas. Ne, ne vien gesintuvai, vanduo, dar tikėjimas, meilė, viltis, kantrybė, pasiaukojimas.
Pasirodo tanketės… Penkios… Artėja. Pravažiavo. Prie jų prisijungia automobiliai. Šviesom, signalais. Klaiki kavalkada. Pasisukinėję vėl dingsta. Nulydi nerimo akys. Nudundėjo, nutrinksėjo į savo irštvą, Šiaurės miestelį.
– Gal nebeišlįs, – lyg atsidūsta, sugrįžęs vienas iš automobilininkų.
– Duok Dieve, – sakau. Ir pagalvoju: kas žino. Jie elgiasi be jokios logikos, be jokių taisyklių.
Mirties robotai. Niekas nežino nei ką jie veiks, nei ką darys, bet viskas paruošta pagal scenarijų.
Kiek čia daug moterų, vyrų, paauglių… Lyg aprimo. Šešta valanda ryto. Gal nieko nebus?.. Gal. Kai kur languose įsižiebia šviesos. Dūzgia mašinos. Pro praviras duris plūsta karštas oras. Ten šilta, o čia šiaurys kiaurai košia. Žmonės po truputį skirstosi. Gal nepuls? Keletą sykių pravažiavo pro rūmus ir tuo koncertas pasibaigė.
Sugrįžęs į namus išgeriu karštos arbatos. Reikia eiti ten. Prie Parlamento, o čia, Spaudos rūmuose, greit prasidės darbo diena. Nušvis žiburiais kiekvienas langas. Gal nieko nebus?
Tūkstančiai žmonių susirinko į Nepriklausomybės aikštę. Beginkliai. Kažkur toli drioksteli. Jau po vidurdienio. Netrukus Parlamento radijas praneša, kad užgrobti Spaudos rūmai. Šaudė iš tanko, iš automatų. O tam vaikinukui, kuris vandens čiurkšlę nukreipė tiesiai į grobiką, šovė tiesiai į veidą. Robotai nusiaubė kabinetus, sulaužė baldus, išvogė daiktus. Vėliau sužinosiu smulkmenas. Vėliau. Vandalai. Ne! Tarybinė armija. Juk sakė Vilniuje vyksta mokomosios pratybos. Vadinasi, galim pateisinti smurtą. Jie užgrobė N objektą, atėmė jį. Ir dabar jį saugo. Dieve, Dieve, vanduo prieš tankus, automatus, kulkosvaidžius, ašarines dujas ir mirties robotus. Nuo ko jie mus vaduoja? Nuo ko? Gaila, kad nebuvau ten. Gaila. Parlamento radijas praneša, kad reikia saugoti televizijos, radijo pastatus, Televizijos bokštą. Čia tūkstančiai susirinko, o ten? Televizijos bokšte siųstuvai. Radijo. Televizijos. Ryšys su visu pasauliu. Bet jis kol kas dar nieko negirdi. Dar negirdi. Važiuoju ten.
Sausio 12 diena, 15 valanda, prie Televizijos bokšto. Čia tūkstančiai susirinko. Beginkliai. Žmonės dainuoja. Daina visus šildo. Tautinės dainos, atgimusios, prisikėlusios iš užmaršties. Apie Tėvynę dainuoja. Ir apie Motiną, Tėvą, Sūnelį, Dukrelę. Nuo lopšio mus lydi daina per visą gyvenimą. Iki pat mirties, paskutinio atodūsio, kol ta daina pavirsta rauda arba malda. Bet apie tai niekas negalvoja. Meilė, Tikėjimas, Viltis prieš tanką, kulkosvaidį, durtuvą, automatą ir metalinį strypą. Ir dar tą bukagalvį kareivą, kuris į mus šaudys. Susirinkom be ginklų. Išskyrus dainą ir meilę, mes nieko daugiau neturim. Čia mūsų namai, mūsų Tėvynė. Čia mes gyvenam. Ant prekystalių arbata, kava, sumuštiniai, užkandžiai, bandelės. Eik. Imk. Čia viskas nemokamai. Veltui. Net cigaretės. Tūkstančiai žmonių gatvėj… Šimtai prie bokšto. Gatvėj linksmiau. Smagiau. Muzika. Šokiai. Atvažiavo ansamblis. Lietuva. Gražus pavadinimas Lie-tu-va. Lyja, tačiau šokėjos smagiai sukasi. Trenkia muzikos akordai: bumbsi būgnas, dūsauja klarneta, žviegia smuikas, skamba vario lėkštės, vygrauja armonika. Ir smagi, gyva vyrų sutartinė! Gal po poros valandų išvažiuoja. Kitur koncertuos. Keičiasi žmonės, vieni ateina, kiti išeina. Vieni išvažiuoja, o kiti atvažiuoja.
Gal apie 22 valandą kitoje gatvės pusėje bumbteli. Dūmų debesys.
– Matyt vaikėzai, – sako čia pat stovintis vyras, pavaišinęs mane kava. – Išdykauja…
Keletas vyrų metasi į kitą gatvės pusę. Ir veltui. Pabėgo. Dingo tarp namų, tamsoje. Ne vaikai ten buvo. Ne vaikai.
Apie vienuoliktą valandą vėl drioksteli. Jau kairėje. Ir vėl nelabai sureaguoja. Dainos. Muzika. Kažkoks senukas smagiai virkdo armoniką. Kažkokia moteris sušunka:
– Tankai! Prie keturiasdešimt pirmos mokyklos desantininkai. Ten eikit.
O ko? Ko ten eiti? Matyt, provokatorė. O gal ir ne? Bet per tas dienas mačiau ir provokatorių. Žmonės kaip žmonės. Tik labai nelaimingi. Suklaidinti. Ir įsitikinę savo tiesa. Galbūt kitokia negu mūsų. Jie akli – mūsų nemato. Kurti – mūsų negirdi.
Lyg nurimo. Vėl aikštė prisipildė žmonių. Žiedu apjuostas bokštas. Beginkliai žmonės. Vyrai, moterys, seneliai ir vaikai. Limpa akys. Jau antra para be miego. Lyg švino pripildytos. Šiaip taip nukėblinu iki troleibusų stotelės. Dabar išsimiegosiu. Ir vos tik pagalvoju apie šilumą, kai akys ima pačios merktis. Einu lyg sapne.
Įėjęs į kambarį, įjungiu televizorių. Pirma valanda nakties. Vėl drioksteli. Kur? Negi vėl? Diktorė praneša, kad jau šturmuoja televizijos pastatą. Aidi šūviai, dūžta stiklai. Paslėpta kamera ekrane rodo sėlinančius desantininkus. Vėl drioksteli. Ten… Prie Televizijos bokšto. Rengiuosi. Vėl palei kapus į kelią. Bėgte. Vėl drioksteli, aidi šūviai. Stabdau automobilį. Prie vairo vyras, šalia jo moteris, gale dar vienas vyriškis.
– Prie bokšto.
– Ten.
Lekiam. Automobilis sustoja per keletą kvartalų. Arčiau nevažiuoja. Nuo bokšto eina žmonės.. Pulkai žmonių. Bėgu prie bokšto. Už parankių veda sužeistuosius. Į greitąją! Štai kiemas, laipteliai. Ir minia. Beginklė. Prasiveržiu į priekį… Automatų pliūpsniai… Drioksteli iš sunkaus tanko. Net kalnas sudreba.
Kareiviams šaukiu, kad nešaudytų, mes beginkliai. Neklauso. Artėjam prie jų. Gal dešimt metrų, aštuoni, septyni. Artėjam. Su Trispalve. Šalia milicijos majoras bando sulaikyti.
– Lietuvai reikalingi gyvi!
Jo niekas neklauso.
– Laisvė! Lietuva! – aidi šūkiai. Trasuojančios kulkos lekia į bokštą. Viena paskui kitą. Tamsą raižo aštrus prožektoriaus spindulys. Į mus šaudo iš automatų… Į žemę, į šoną, į žmones. Tamsą raiko prožektorių šviesa. Kelis kartus bumbteli iš sunkaus tanko. Su intervalais… Net žemė sudreba. Šėtono naktis. Kažką šaukia įtūžę kareiviai. Šaudo. Bokšte daužo langus. Ten irgi šaudo. Šalia vyriškis su vėliava bando sustabdyti minią. Niekas neklauso. Minia artėja prie kareivių. Kažkas kviečia pulti tankus, kareivius. Kažkas prašo, kad moteris pasitrauktų į šalį. Kažkoks vaikinas stumia merginą šalin. Bet toji neklauso, irgi į priekį veržiasi. Protarpiais akis apžlibina prožektorius. Bumbteli… Beveik tiesiu taikymu. Nuleisti patrankos vamzdžiai. Į bokštą lekia trasuojančios kulkos. Vis šaudo. Čia pat ir prie bokšto. Antra grandinė kareivių prie bokšto. It paklaikę laksto. Ten ir tankai stovi. Ir prie mūsų tankai. Per vieno desantininko veidą rieda ašaros. Dar ne žvėris. Mes beginkliai! Lietuva! Laisvė! Artėjam. Jau penki metrai. O gal mažiau. Šaudo. Kai kurie kareiviai pakeičia šovinių diskus. Šaudo ir prie bokšto. Ir bokšte. Kraupiai žėri ginklai, parako tvaikas. Artėjam… Kažkas įvyks… Bus… Prie desantininkų pribėga vyresnis, gal karininkas… Su metaliniu strypu. Jis kažką sušnabžda vienam, kitam… Kažkas bus… Minioj vėl šaukia, kad pasitrauktų moterys. Vėl kažkas šaukia pulti kareivius. Nušluoti juos, užimti bokštą. Tai mūsų bokštas, kodėl jie užgrobė. Siūlo pulti tankus. Keikiuosi, kad mes beginkliai. Bejėgiai, bet šie kareiviai mūsų bijo. Bijo!
– Tankai! – kažkas sušunka.
Į mus važiuoja sunkieji tankai. Jie didina greitį. Įsirėžia į minią, išblaško žmones. Kažkokia
mergina krenta po tanku, šauksmai, riksmas. Ir vėl tamsa. Prožektorių nusuka į šalį. Riksmai, aimanos. Jie nori mus sutraiškyti, stumia prie aikštelės. Bokšte vis dar šaudo. Kažkoks desantininkas trenkia automato buože. Spėju užsidengti. Tankai važiuoja zigzagais. Jie mus medžioja… Pagaliau nubloškė į aikštelę. Prišokęs kareiva automatu trenkia vaikinui, kuris laiko vėliavą. Vaikinas parkrenta, tačiau vėliavą greit pačiumpa kitas. Pagaliau pasirodo policija. Ji atitveria mus nuo kareivių. Dar šaudo. Bokšte. Kiek čia sutraiškė, sušaudė? Tamsu. Protarpiais blyksteli prožektorius, apžlibina. Kažką velka į bokštą. Dar šaudo. Ketvirta, o gal penkta valanda.
– Bokšte liko penki vaikinai?
– Iš kur žinai? – klausiu vaikino, kuris laiko vėliavą.
– Žinau. Vienas iš Krašto pasaugos vyrukų buvo prasiveržęs pro desantininkus. Jie pakėlė liftą ir išjungė srovę, o laiptus užgriozdė. Kai bokšto viršūnėje užsidegs šviesa, gynėjų jau nebebus.
– Gyvų ar mirusių?
Tyla. Gūžteli pečiais. Apie ketvirtą, o gal penktą atvažiuoja gydytojai, Raudonojo Kryžiaus atstovai. Prašo, kad leistų apžiūrėti bokštą. Neleidžia. Tik į pirmutinį aukštą. Ir tai ne visus. Gydytojai grįžta be ligonių. Nieko nesurado. Toliau eiti jiems neleido. Bokštas tik iki pusės apšviestas. Pagaliau iškėlė raudonas vėliavas. Net dvi. Tvirtovę paėmę, žalčiai! Pašaudė… Smagu. Į bokštą atžygiavo kelios dešimtys raudonraištininkų. Kam jie? Kas jie? Iš kur? Ir ką jie vėliau paliudys? Ką jie ten matė? Minia šaukia:
– Žudikai! Fašistai!
Žmonės nesitraukia. Nuo desantininkų mus skiria tik policininkai. O kur tas majoras? Nežinau… Gal sužeidė… Bet jo nėra… Netikiu, kad jis mus išdavė. Jo akyse mačiau ašaras.
- Iš kur sužinojot, kas čia dedasi? – klausiu jau kito majoro. Jis vilnietis. Dar kažkam pasako telefono numerį.– Paskambinkit. Nuraminkit namiškius.
– Pasakė, – po pauzės atsiliepė jis ir įjungė raciją. – Jau atvykom. Poste, – lakoniškai atraportavo.
– Iš kur jūs? – klausiu policininkų.
– Iš Bertašiūno mokyklos. Mus pakėlė…
Lietuviškai atsakė. Bet toji mokykla Trakų gatvėj. Ir ten mokosi iš visos Sąjungos. Kalėjimams, kolonijoms viršininkus rengia ir operatyvinius darbuotojus.
Kažkas siūlo eiti prie Parlamento. Čia jau nebėr ką veikti.
– Neikit! – šaukiu. – Mes liudytojai. Būkim čia. Kol čia stovėsim, tol bus ir tankai. Ir tie kareivos stovės. Laukiam…
Kurčias pasauli, ar išgirsi mus? Išgirdo. Kažkas įjungė radijo imtuvą. Laisvės radijo stotis. Pasakoja apie mus. Kažkas šaukia kareiviams prieiti arčiau. Tegu pasiklauso. Pasaulis mus išgirdo…
Kažkas kareivoms net rūkyti siūlo. Vieni piktinasi, šaukia, kiti bando kareivas teisinti, kad jie nekalti. Jiems įsakė, todėl ir šaudo. Juk matosi. Vietoj galvos – šalmas. O ten smegenų nėra.
Mes jau aikštelėj. Čia tankai mūsų nepasiekia, bet mes nugrūsti į apačią. Tik vėliava virš mūsų galvų plaikstosi. Trispalvė. Ir tas vaikinas išdidžiai stovi. Laisvė arba mirtis!
– Jie pasakė, jei pereisim šią liniją, – majoras rodo, kur turi būti vėliava, – atidengs ugnį. Šaudys!
Taip ir susileido…
Vėl kažkas siūlo eiti prie Parlamento.
– Ne! Stovėkim. Kol stovėsim, tol bus ir tankai… Atvažiuos korespondentai. Tegu mato. Mes stovim.
Pasirodo žurnalistė. Jau paryčiui. Padarė įrašą, vėl nulėkė.
– Aš mačiau, kaip į tanką įsitraukė du nušautus vyrus, – sako vaikinas, kuris laiko vėliavą. – Juos tempė ir į bokštą. Niekšai! Jie mano pusbrolį nušovė…
Frazė taip ir užlūžta. Kažkas į mus meta dujų užtaisą. Pradeda virsti aitrūs dūmai. Nukrenta antras paketas, bet jį kažkas pačiupęs švysteli atgal į kareivius.
– Rykit savo duoną!
Prie mūsų privažiuoja tanketė. Iš ten be paliovos kartoja:
– Nacionalinio gelbėjimo komitetas paėmė valdžią į savo rankas. Eikit namo. Jūsų laukia tėvai, motinos, broliai, seserys, vaikai. Niekas nejuda.
– Čia mūsų namai! Patys eikit, iš kur atėjot.
Su degančia žvake rankoj pasirodo moteriškė.
– Ką jūs padarėt su Loreta Asanavičiūte? Ar jūs žinot, ką padarėt? – šaukia ji. Ir atsiklaupusi meldžiasi.
Minia šaukia: “Fašistai! Žvėrys! Lietuva! Laisvė”. Po pusvalandžio atvažiuoja japonų žurnalistai. Jie filmuoja. Čia pat plėšomi kariniai bilietai, pasai. Rauda moterys. Vieno milicininko nervai neišlaiko. Sukniumba ant žemės. Jį nuneša į greitąją. Žinoma, jei ji bus. Sako, kad jau visos ligoninės perpildytos. Jau trečią kartą keičiasi milicininkų sargyba, o mes stovim. Rodos, jau ir kareiviai sukluso. Klausosi Laisvės radijo stoties. Vienas iš kareivų numojęs pasuka į bokštą. Ten vis dar dūžta stiklai, bet jau nebešaudo. Kai pasirodys valstybinė komisija, ten bus švaru, tvarkinga. Visi nusikaltimo pėdsakai bus sunaikinti.
Kelios dešimtys desantininkų bando kelti tvorą. Sunki. Keikiasi. Privažiuoja du tankai ir tvorą pakelia. Bokšto viršūnė vis dar neapšviesta… Į bokštą nieko neleidžia. Nei policininkų, nei žurnalistų. Akmeniniai kareivių veidai… Nuo ko jie mus vaduoja? Stovim. Jau dešimt valandų stovim. Iš tanketės išlipa šviesbruvis kareiva:
– Mieste įvesta komendanto valanda, – raportavo jis. – Nuo vakaro dešimtos iki ryto šeštos.
Respublikoj įvesta ypatingoji padėtis. Uždrausti susirinkimai, demonstracijos, susibūrimai. Vaikščioti galima tik po penkis asmenis. Duodu trisdešimt minučių. Jei nepasišalinsit, panaudosim jėgą.
Jie bijo. Bijo liudytojų. Bijo šviesos. Ne! Šviesos nebijo. Spaudos rūmus užgrobė dieną. Jie nieko nebijo. Tai pučas. Karinis pučas. Niekas nesitraukia. Policininkai vos nemaldauja:
– Jie šaudys. Jei nepasitrauksit, šaudys ir į mus…
Loretos motina išeina. Nenoriai traukiamės. Japonų žurnalistai filmuoja. Traukiamės gatvės link. Čia vėl dega žvakelės. Jau trylikta valanda. Apsunkęs kūnas. Prigesę veidai. Iš tanketės pro garsiakalbį be paliovos kartoja:
– Nacionalinio gelbėjimo komitetas praneša… Eikit namo…
Čia mūsų namai! Mūsų…
Gatve rieda tankai… Komendanto valanda…
– Aš mačiau, kaip į tanketę įlipo Burokevičius. Čia jo balsas, – sako milicininkas.
– Jau viskas? Ne… Tik drabužiai prisigėrė dūmų, parako. Tai didžiojo kelio pradžia. Kelis sykius, kol buvau prie bokšto, į namus skambino dukra. Pagaliau surado:
– Tėveli, neik prie Parlamento. Ten, sakė, dujas leis. Tave užmuš.
Ji išsigandusi.. Jai dar tik aštuoneri metukai…
– Neisiu, – sakau. Ir einu.
Skambino sesuo. Tą pačią naktį verkė motina. Jai aštuoniasdešimt penkeri metai. Sapnavo mane kruviną. Verkia. Tegu pasisaugo.
– Neisiu, – sakau. – Aš gyvas! – Ir einu. Iš radijo sklinda žuvusiųjų pavardės. Kiek sužeistų, kiek dingo be žinios? Vėliau skaičiuosim aukas. Vėliau!
Nepriklausomybės aikštėj liepsnoja laužai. Meilės. Tikėjimo. Vilties. Parlamentas apraizgytas spygliuotom vielom, ant jų paverti vaikų piešiniai: Televizijos bokštas, tankai, kareiviai, paukščiai ir gėlės. Ant betono blokų šūkiai ir užrašai: “Mes mylim laisvę! Čia mūsų Tėvynė!”
Einu į aikštę. Mes jau kiti. Kiti. Mes nebijom mirties. Čia Lietuva. Ir mes be jokio ginklo. Tik tikėjimas ir meilė. Savo kraštui.
Ar išgirs pasaulis mus? Ar išgirs mus šis didelis ir nesuprantamas pasaulis?
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 15–26