Š.m. sausio 12 d. po dieninio budėjimo prie Televizijos bokšto su broliu iš Pakruojo rajono Rozalimo miestelio nutarėme anksčiau eiti miegoti. Laikrodį užsukome 13 d. 03.00 val., kad prikeltų į naktinį budėjimą.
Laikrodžio čirškimo nebesulaukėme – 13 d. 02.00 val. mus prikėlė pabūklų griausmas. Aš, žmona ir brolis greit susiruošėm. Kadangi gyvename netoli bokšto, greitai atsiradome ankstesnėje savo budėjimo vietoje prie Televizijos bokšto sienų. Apačioje matėsi daug tankų. Paskui pastebėjome, kad tankai jau šliaužia nuo vaikų darželio pusės palei mišką. Mes metėmės į tą pusę, kur judėjo tankai. Tankai nuo miško slėnio, pralaužę tvorą, artėjo į mus. Žmonės vienas kitą tvardė ir šaukė “Lietuva, Lietuva”. Tankai didžiuliais prožektoriais švitino į žmones. Mano brolis, iššokęs į priekį sukryžiuotomis rankomis prieš tanką, ėmė šaukti: “Rebiata, neslušaite svojich komandirov – ostanovites”.
Tankams artėjant prie bokšto, aš kritau po tanku manydamas, kad jis sustos. Tik dėka žmonos, kad čia pat buvusi mane ištraukė iš po tanko, esu gyvas. Tada mes metėmės prie bokšto sienos į žmonių minią. Tankas, privažiavęs prie asfaltuoto fasado, sustojo akindamas šviesomis. Į mūsų žmonių minią metėsi labai judrūs kareiviai. Vieni geležiniu strypu mušė žmones, kur pakliuvo, kiti automatais šaudė į kojas žemyn. Žmonės klykė. Pamatę, kad kariškiai ant grindinio besiraitančius nušautus žmones griebia ir nešasi į savo techniką, mes su kitu žmogum pasilenkėm imti ant grindinio besiraitantį peršautą žmogų. Tuo momentu į mane trenkė kokia tai garso ir jėgos banga. Aš per kelis metrus buvau nublokštas. Nieko bemaž nebegirdėjau jau, buvau ištiktas šoko. Ėmiau visom keturiom šliaužti nuo bokšto link miško šaukdamas žmoną ir brolį. Brolį sužeidė koks tai kritęs degantis parako paketas. Jis buvo jau be kepurės – nuplėšė banga, ant veido matėsi nedidelės žaizdelės, gauruota striukė apsvilusi smirdėjo dūmais.
Grįžę namo nuskubėjome į 2-ąją ligoninę Subačiaus gatvėje. Važiuojant Basanavičiaus gatve, ties Algirdo gatvės sankryža, mūsų mašinai pastojo kelią ginkluoti kareiviai. Mes pasakėme, kad mums skubiai reikia ligoninėn. Jie atsakė, kad pravažiuoti negalima. Paklausius kodėl, atsakė, jeigu dar vienas klausimas bus – į mus šaus. Tada mes aplinkiniais keliais nuvykome į 2-ąją ligoninę Subačiaus gatvėje. Čia jau buvo nemažai sužeistų. Mums suteikė pagalbą. Suleido į raumenis vaistų, davė tablečių.
Pirmadienį, t.y. sausio 14 d., kreipiausi į 9-ąją polikliniką. Dabar gydausi. Tačiau teigiamų rezultatų nėra. Brolis guli ligoninėje Šiauliuose.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 12–14