Aš pensininkas, praėjusią vasarą ir rudenį persirgęs infarktu, niekur nedirbu, todėl turiu daug laisvo laiko. Kaip ir kiekvienas lietuvis su džiaugsmu sutikau 1990 m. kovo 11 d. aktą apie Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Dalyvavau įvairiuose mitinguose, drauge su visais džiaugiausi.
Tačiau prisipažinsiu atvirai, aš niekada netikėjau, kad Tarybų Sąjunga taip lengvai atsisakys Lietuvos. Kaip ir 1940 metais ji “būtinai ras patriotų”, kurie maldaus didžiosios šalies vadovus “nepalikti Lietuvos skurde”. Prisipažinsiu taip pat, kad mintimis pritardavau deputatui Antanavičiui ir negalvojau, kad komunistai drįstų demonstruoti jėgą ar šaudyti.
Tačiau po to, kai buvo užimti Spaudos rūmai, tuojau nuskubėjau prie Parlamento. Daug mūsų čia buvo ir kas valandą vis daugiau atvykdavo. Nejučia į galvą lindo įkyri mintis: nejaugi kaltas tas mūsų lietuviškas charakteris, kad tik didelei bėdai atėjus, tik kam nors praliejus mūsų kraują, suprantame, kas esame ir buriamės, kad užmirštume tarpusavio rietenas ir nesutarimus.
Pavojaus atveju jau nebegalvojame geras ar blogas vienas ar kitas mūsų vadovas, viena tik aišku – Jis mūsų. Ir niekam kitam, o tik mums patiems galima Jį pakeisti.
Kadangi prie Parlamento buvo labai daug žmonių, tai šeštadienį ryte kartu su žmona nuėjome prie Televizijos bokšto, tuo labiau, kad šalia jo gyvename. Paėmėme porą termosų kavos, padarėme sumuštinių. Žinojome, kad žmonės budėjo per naktį, tai, sakau, gal norės bent sušilti. Pasirodo, kad taip galvojome ne mes vieni. Kas tik ėjo visi tempė su savimi krepšius su maistu. Nustebino ir tai, kad mūsų dažnai keikiami prekybininkai veltui dalino sultinį ir bandeles.
Sutikome kelis kaimynus, pažįstamų, visi drauge šnekėjomės, dainavome. Vakare žmona nuėjo namo, aš likau. Sutikau porą buvusių bendradarbių, tai drauge leidome laiką. Kartas nuo karto iš vidaus išeidavo jaunas žmogus ir per megafoną pranešdavo apie padėtį mieste. Vieną kartą pranešė, kad Karoliniškių link važiuoja tankai ir šarvuočiai, tačiau po kurio laiko nuramino, kad jie pasuko Parodų rūmų link. Dar po kiek laiko pranešė, kad bokštą supusioje minioje yra persirengę kariškiai, kuriuos esą galima pažinti iš desantininkų batų.
Atvirai kalbant, visiškai rimtai ir netikėjome, visi šaipėmės, prašėme vieni kitų parodyti batus. Kybartų atstovai dainavo, o jaunimas, matyt koks ansamblis, šoko. Pūtė šaltas vėjas, buvo drėgna, veja prie bokšto buvo ištrypta, kiekvienu momentu galėjai paslysti. Visai sušalęs apie 12.30 val. nakties sugalvojau nueiti į namus pavalgyti ir persiauti sausais žieminiais batais.
Tik pavalgiau, apsiaviau, dar kalbėjau su žmona, kai pasigirdo pirmasis šūvis. Iš karto supratau, kad prasidėjo šturmas. Užsimesti paltą, užsidėti skrybėlę reikėjo tik kelių minučių. Išbėgau į kiemą. Bokšto pusėje aidėjo šūviai (tiesa dar tik tankų). Namuose degėsi šviesos, žmonės bėgo bokšto link. Priekyje manęs sagstydamasi paltą, kurį buvo užsimetusi ant naktinių marškinių, bėgo pagyvenusi moteris. Naktiniai marškiniai plakėsi į plikas blauzdas.
Žvaigždžių gatve ir Kosmonautų prospektu bokšto link skubėjo lengvosios mašinos.
Kiemais nubėgęs į Sudervės gatvę, priešais bokštą pamačiau baisų vaizdą: skersai gatvės gulėjo sutraiškyta smėlio barstymo mašina, į greitosios pagalbos mašiną keturi vaikinai atnešę guldė sutraiškytą vyriškį, abiejose gatvės pusėse stovėjo sutraiškytos ir apgadintos lengvosios mašinos, o šlaitu į kalną slinko tankai ir šarvuočiai.
Matydamas, kad pagrindinė kova bus prie bokšto, o ne prie įėjimo į tunelį, prie bokšto nuskubėjau ir aš. Pasigirdo pirmieji automatų ir kulkosvaidžių šūviai. Nuo tanko ir kulkosvaidžio paleido seriją šviečiamosiomis kulkomis virš minios galvų. Tankų prožektoriai buvo nusukti į bokštą, nuo šarvuočių šokinėjo desantininkai ir kai kurie šaudydami, o kai kurie automatų buožėmis skyrėsi kelią į bokštą. Nors ir mačiau savo akimis, bet netikėjau, kad paprasčiausiai galima šaudyti į beginklius žmones. Kad tankai šaudė tuščiais šoviniais, tai supratau iš karto (žymiai didesnis garsas), galvojau, kad ir desantininkai šaudo tuščiais. Ir, matyt, taip galvojau ne aš vienas, nes viena moteriškė šaukė: “Nebijokit, jie šaudo tuščiais”. Mačiau, kaip vienas vyrukas griebė į jį atsuktą automato vamzdį ir patraukė jį į save. Pasigirdo serija ir vaikinas peršautomis kojomis krito. Visa laimė, kad jis nukreipė vamzdį žemyn, nes būtų žuvęs. Jį nunešė į šalį. Šalia parkrito dar keli. Ir kaip baisus cinizmas, nuskambėjo iš šarvuočio garsiakalbio balsas: “Broliai ir seserys…” Ne, net didžiausi budeliai žudydami žmones į juos taip nesikreipdavo. Didesnio pasityčiojimo iš aukų pasaulis dar turbūt nebuvo matęs. Nuo tankų patrankų šūvių byrėjo bokšto langai. Pro juos desantininkai šaudydami sulindo į vidų. Kaip jau minėjau anksčiau, bokšte buvo žmonių ir šaudymas bokšte dar girdėjosi. Tuo tarpu šarvuočiai ir desantininkai spaudė žmones, priversdami juos trauktis prie išėjimo. Žmonės traukėsi pamažu, verkdami iš bejėgiškumo ir pykčio, siųsdami prakeiksmus žudikams. Visą laiką skandavo: “Lietuva!”, “Lietuva!”, “fašistai!”.
Pro šalį vis nešė ir nešė sužeistus ir nukautuosius.
Iš lango bokšte dingo Lietuvos trispalvė, o pro apskritus langus bokšte buvo matyti į viršų kopiančių desantininkų kojos.
Šalia manęs stovėję vyrai šnekėjo: “Ne, neteisi buvo Vyriausybė, kviesdama nesipriešinti, nepasiduoti provokacijoms. Geriau žmonėms būtų išdalinus tuos ginklus, kuriuos atėmė iš spec. paskirties dalinio, tai tie apkvaitę vaikėzai desantininkų uniformomis nesijaustų tokie drąsūs prieš žmones, kaip jaučiasi dabar, kada žino, kad jie šarvuoti eina prieš beginklius“.
Minia bokšto papėdėje nesiskirstė, atvirkščiai, augo, nes švito ir ateidinėjo nauji. Visų lūpose buvo vienas įvertinimas įvykusio – “žvėrys”.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 22
Lapų Nr. 48–54