Maždaug 1.35 val. buvau prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje. Buvo ramu. Žmonės šildėsi prie laužo. Prekybos darbuotojai bei kaimyninių namų gyventojai dalino arbatą, sumuštinius. Žmonių buvo labai daug, visi linksmi, tačiau tvyrojo kažkokia tai įelektrinta atmosfera, o gal man taip atrodė. Turėjau transportą – nutariau užsukti į namus ir pasižiūrėti, kas vyksta prie Televizijos bokšto, kadangi ten šalia gyvenu.
Apie 2.00 val., o gal 2.15 val., buvau namuose. Mums besikalbant pasigirdo neįprastas triukšmas, mašinų sirenos. Greitai nubėgau pas žmones prie bokšto. Girdžiu, visi kalba, kad atvažiuoja tankai. Skubiai skersuojami autobusai – daromas kamštis, užtveriama gatvė. Iš kitos pusės užstatomi smėlio barstytuvai. Pasigirsta tankų vikšrų žlegsėjimas ir kolona sustoja bei pasklinda priešais mašinas, prieš žmonių minią. Tankistai gąsdina patrankų vamzdžiais, juos sukiodami – švaistydami virš galvų, virš greta stovinčių lengvųjų automobilių (net gal juos siekdami, iš tolo nemačiau, nes stovėjau viršuje prie tvoros ant kalno).
Pradeda šaudyti. Iš patrankų, pila iš kulkosvaidžių. Savijauta kraupi, kažkas tai kyla iš apačios link gerklės, jaučiasi kažkoks sukaustymas ir galvoje viena mintis – iš čia negalima pasitraukti, nors ir kas bebūtų, ir karštligiškas galvojimas – kur labiausiai reikėtų būti?
Paleidžia kažkokius dūmus, žmonės metasi atgal šaukdami “dujos”. Aš, kadangi tarnavęs šios banditiškos armijos tankų daliniuose, iš karto pajutau, kad tai dūminės uždangos granatos ir surikau “dūminė uždanga”. Kiti tai pakartojo ir žmonės vėl atsidūrė savo vietoje. Šis manevras su dūmais buvo kartojamas. Tačiau, matyt, provokatorių išdavikų sukoordinuoti, atakos desantininkai nepradėjo. Nepradėjo, suprasdami, kad iki bokšto gali ir neprasibrauti pėsti. Keli tankai apsisuko, o kartu ir mašinos su desantininkais bei nuvažiavo iš kitos pusės.
Žmonių minia puolė į ten – kas į apačią prie administracinio pastato įėjimo, kas į miškelio pusę, iš kur turėjo pasirodyti grobikų tankai. Ir jie greitai pasirodė, pervažiavę per barstytuvą. Kiek stabtelėję pradėjo šaudyti iš patrankų.
Vieni puolėme prie bokšto, kiti pasitikti atvažiuojančių tankų. Aš prisijungiau prie bokštą saugančiųjų žiedo. Aplink bokštą buvo tiršta – kokių penkių, o gal ir daugiau, metrų žmonių siena. Merginas praleidome į vidų, vyrai stengėsi pasilikti pirmose eilėse, vienas prie kito susirėmę pečiais ir tvirtai susikibę. Visą laiką šaukėme “Lietuva!”, “Lietuva!”. Privažiuoja džeržgėdamas vikšrais, išnyra iš tamsos su atstatytu pirmyn patrankos vamzdžiu tankas ir tiesiai į mus: į žmones, į bokštą. Prieš žmones ir du metrus kairiau nuo manęs sustoja. Pamanevruoja su patranka ir iššauna. Kurtinančio smūgio žmonės nubloškiami prie žemės. Atsigavę staigiai pradedame keltis. Pasipila salvės iš tanko kulkosvaidžio ar automatų. Skamba, kaip pavasario ledas ant ežero nuo vėjo, byrėdami bokšto stiklai, krenta vos suspėję pasikelti žmonės. Šalia manęs iš kairės vyrukas pašoka greičiau už mane ir nukrenta, matyt kulkų pakirstas. Nuo tanko pabyra desantininkai, daužo ginklų buožėmis besikeliančius žmones ir skubiai neria į bokštą. Atkreipiau dėmesį į šių monstrų veidus. Tikri monstrai – veidai bejausmiai, geltoni, akių nesimato. Tokie, kokius galima įsivaizduoti ateivius iš kosmoso.
Išblaškyti nuo bokšto žmonės klaidžiojo būriais po teritoriją. Vienus vaikė tankai, kiti vaikė tankus mėtydami kepurėmis. Kiti dar bandė užbarikaduoti administracinį pastatą. Beeinant link laiptelių, pamačiau iš tos pusės atbėgančių ginkluotų kareivių su dujokaukėmis.
Iš bokšto jau sklido išdaviko bandito Jermalavičiaus balsas, kad “Landsbergio vyriausybė krito”, tačiau žmonės nesiskirstė, nors šaudymas ir nesiliovė.
Aš, nežinau, ar to patrankos šūvio paveiktas, ar bendrai, tos košmariškos aplinkos veikiamas klaidžiojau po teritoriją kaip sapne, kaip per vandenį, vos pavilkdamas kojas. Mačiau kaip nešė kruvinus lavonus: į greitąsias, ant vejos prie kelio guldė, dėjo į privačias mašinas. Vieną ir aš padėjau įkelti į mašiną, turbūt jis buvo dar gyvas.
Šaudė dar labai ilgai, iki kokios 5.00 val. ryto. O žmonės nesitraukė, vaikščiojo būriais, mašinos stovėjo.
1991 m. sausio 14 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 22
Lapų Nr. 42–47