Dėl sausio 13 d. nakties įvykių prie Televizijos bokšto
Sausio 12 d., tarp 22–23 val. vakaro, savo vaikus nuvedžiau prie bokšto, nes jie labai norėjo pažiūrėti, kaip žmonės budi. Prie bokšto buvo daug žmonių, jaunimas prie pat bokšto nuo Lazdynų pusės šoko, degė laužai.
Kiek pabuvę, grįžom. Paskambinau į savivaldybę prisistatydama ir paprašydama prisistatyti budintį deputatą, Prisistatė, kad budi deputatas Vaišnoras. Paprašiau jo, gal galima būtų suorganizuoti maitinimą prie bokšto, nes žmonių tą vakarą buvo kur kas daugiau negu kitais vakarais. Paskui atsiguliau, palikusi įjungtą televizorių ir radijo imtuvą. Užsnūdau. Iš miego pažadino šarvuočių gausmas. Pažiūrėjau pro langą. Pirmasis jau buvo ties „Merkurijaus“ Karoliniškėse parduotuve, važiavo kolona nuo „Saturno“ parduotuvės link bokšto. Supratau, kad puls bokštą. Kiek buvo valandų – nežinau, bet tuo metu per radiją pranešė, kad yra žinių, jog šarvuota technika važiuoja link Karoliniškių, ir pasakė telefoną, kuriuo skambinti. Aš iš karto paskambinau duotu telefonu ir pranešiau, kad tankai jau artėja prie bokšto. Pasigirdo šūvis iš tanko, paskui dar vienas, o radijas vis dar transliavo muziką. Tuo metu paskambinau į savivaldybę, pasakiau savo pavardę ir perdaviau, kad tankai arti bokšto, kad pranešiau į radiją, tačiau vis dar žmonių nekvietė prie bokšto. Pradėjau rengtis ir man einant pro duris, pradėjo per radiją kviesti žmones ginti Televizijos bokšto. Daug žmonių bėgo prie bokšto. Tankai bandė prasiveržti prie bokšto viaduku, tačiau kažkam sušukus užtverti kelią, žmonės sustojo gatvėje prieš tankus. Tankai sustojo, tačiau šaudė tuščiais sviediniais virš galvų. Žmonės nesitraukė. Po kiek laiko pasigirdo šarvuočių žlegsėjimas, kažkur arti, nuo Lazdynų. Išėjau į Kosmonautų prospektą. Nuo Lazdynų artėjo tankai. Kiek jų buvo neskaičiavau. Jie nesustodami pravažiavo ir supratau, kad pasuks į Sudervės gatvę nuo upės pusės. Tai patvirtino ir iš tos pusės pasigirdęs garsas. Dar kartą paskambinau į savivaldybę (šį kartą iš automato prie „Merkurijaus“ parduotuvės) pranešdama, kad tankai supa bokštą. Atbėgau prie bokšto, pamačiau, kad jau pirmasis tankas prie užtvaros per gatvę (stovėjo skersai kelią gatvės valytuvas, šalia lengvosios mašinos, žmonės), iš karto sustojo, o paskui jo nesulaikė niekas. Greit tankai atsidūrė prie bokšto, apsupo jį, atsuko vamzdžius į žmones (į bokštą), apjuosusius bokštą ir stovinčius, t.y. nesitraukiančius, pradėjo šaudyti. Žmonės nesitraukė. Iš tankų šaudė tuščiais ir ne, taip pat kulkomis. Žmonės nesitraukė, stovėjo. Paskui pasigirdo ir kovinių kulkų garsas. Šaudė iš automatų, užtaisytų kovinėmis kulkomis. Žmonės pradėjo blaškytis. O tankai, apakindami juos ryškia šviesa, vaikėsi, šaudė. Vis dažniau girdėjosi karinėmis kulkomis užtaisytų automatų serijos, pradėta šaudyti trasuojančiomis kulkomis. Išgirdom šaukiant: „Gydytoją“. Tuomet dvi greitosios (o greitosios budėjo prie bokšto jau kelinta para) užvažiavo ant kalno į aptvarą, prie bokšto. Mačiau sužeistų žmonių. Sunku buvo stovėti ir žiūrėti. Kilo mintis važiuoti kartu su greitąja ant kalno, tačiau pristigo drąsos, pagalvojau apie vaikus, kurie liko namuose. O jų trejetas.
Kiek ten buvo sužeistų, mirusių, sutraiškytų tankų? Turbūt daug. Likusieji subėgo prie tvoros, susikibo rankomis. Nesitraukė. Visi šaukėm „Lietuva!“, „fašistai!“ Pradėta leisti dūminę uždangą (mano manymu), tačiau vėjas, pučiantis į Neries pusę, greit juos nunešdavo. Prožektoriais apšviečiama skerdynių vieta. Neištvėriau. Pasukau namų link, sutikau kolegą, paklausiau, kiek valandų. Buvo apie 4.00 val. ryto. Maždaug tuo pačiu metu VAI mašinos lydimi atvažiavo 2 nedideli autobusiukai (apie 20 žmonių viename) su milicininkais. Jie išprašė likusius žmones, sustojo grandine, o už jų – desantininkai. Nuo bokšto pusės pasigirdo iš garsiakalbio balsas, lietuviškai ir rusiškai prašantis, kad žmonės skirstytųsi, kad jų laukia namuose broliai, seserys, vaikai, tėvai, kad valdžia perėjo į Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas, parlamentas krito. Žmonės dar stovėjo. Aš nuėjau namo. Beeinant pastebėjau, kad Karoliniškės prožektoriumi apšviečiamos ne tik nuo viaduko ir bokšto, bet ir nuo beržynėlio, esančio Žaibo gatvės gale, prie garažų. Kaip vaikai sakė, grįžau namo pusę penkių. Nuo bokšto dar vis pasigirsdavo šūviai, lakstė trasuojančios kulkos.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 22
Lapų Nr. 37–39