1991 01 11–12 d.
1991 m. sausio 11 d. apie 13.20 val., man bedirbant Vilniaus valstybinėje kojinių ir trikotažo fabriko “Sparta” konstravimo skyriuje, Lietuvos radijas paskelbė, kad TSRS ginkluotųjų pajėgų desantininkai užėmė Spaudos rūmus (Lietuvos leidybos įmonę “Spauda”, Vilnius, Laisvės pr. 60).
Lietuvos radijas skelbė apie pavojų Lietuvos nepriklausomybei ir prašė liaudį skubėti prie kitų politiniu ir strateginiu atžvilgiu svarbių pastatų ir objektų. Pagrindiniais objektais buvo nurodomi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kur dirba Lietuvos parlamentas (Gedimino pr. 53), ir Televizijos bokštas, Lietuvos respublikinio radijo ir televizijos perdavimo centras (Sudervės g. 10).
1991 m. sausio 11 d. apie 14 val. atvykau prie Televizijos bokšto. Ten jau buvo nemažai žmonių. Mes visi kalbėjomės tarpusavyje kaip savi. Dalinomės paskutinių įvykių žiniomis, svarstėme, kokiu būdu reikia ginti Televizijos bokštą.
Iš pradžių buvau prie inžinerinių tarnybų bloko pastatų, vidinėje dalyje prie požeminės sujungiamosios galerijos įėjimo. Čia mūsų susidarė apie 100 žmonių būrys. Mes talkininkavome vidinėje inžinerinio pastato dalyje esantiems krašto apsaugos vyrams. Užbarikadavome požeminį sujungiamosios galerijos įėjimą iš lauko pusės, užversdami jį dideliais, sunkiais, ilgais parko suolais ir reklamine priemone (dėžės pavidalo ant atramų). Iš vidinės pastato dalies įėjimą užbarikadavo baldais krašto apsaugos vyrai. Iš antro aukšto pro langą buvo paruoštos gaisrinės vandens purškimo priemonės, kurios naudojant šaltą vandenį buvo periodiškai išbandomos.
Kadangi pas mus atvyko Spaudos rūmų gynimo dalyviai, išklausėme jų pasakojimo apie tai, kokiu būdu buvo užgrobti Spaudos rūmai, šturmuojant abu įėjimus. Buvo mažai žmonių, ypač prie antro įėjimo, todėl jie mums sakė, kad desantininkai iš pradžių prasibrovė pro antrą įėjimą, o po to ir pro pirmą. Rūbai to žmogaus (apie 50 metų) buvo apdrabstyti ir aptrinti nuo sienų. Jis mums parodė pilną saują tuščių automato šovinių gilzių, kurias mes su pakilia nuotaika išprašėme iš jo “kaip suvenyrus”. Jis davė mums po vieną gilzę (tuščią). Keletą pasiliko sau, be to, dar vieną suskilusią plastikinę kulką šviesios (baltos) spalvos, kurią kaip vienintelę taip pat pasiliko sau.
Spaudos rūmų gynimo dalyviai dalinosi įspūdžiais su mumis. Jaunuolis (apie 20 metų) praskleidęs plaukus kairėje kaktos pusėje mums parodė žaizdą nuo plastikinės kulkos. Jis sakė, kad kai desantininkai buvo baigę automato apkabos šovinius, jis griebė už automato, bet milicijos darbuotojas sutrukdė atimti ginklą iš desantininko.
Pasklidus neramiam ir neaiškiam sujudimui, žmonės pradėjo skubėti prie bokšto. Kadangi ten buvo jau daug žmonių, pas mus prie požeminio sujungiamosios galerijos įėjimo jų buvo sumažėję (apie 50 žmonių). Dalį žmonių pakvietėm prie tunelio, užbarikaduoto įėjimo. Tokiu būdu mes vėl apie 100 žmonių sustojome vienas prie kito, susikibome rankomis, užstojome Radijo ir televizijos bokšto požeminio tunelio užbarikaduotą įėjimą.
Bendras tikslas suvienijo mus visus. Mes buvome pakylėtos, pilnos ryžto dvasinės būklės. Praėjus pavojui ir įtampos bangai, mes kartu su apsaugos vyrais tarėmės ir ieškojome būdų, kaip stipriau apsaugoti pastatą, ir nusprendėme, kad gerai būtų sustatyti patikimus vyrus iš vidinės pirmo aukšto langų pusės (inžinerinio pastato) ir tokiu būdu padidinti gynimo efektyvumą. Su šiuo pasiūlymu mes nuėjome pas Radijo ir televizijos bokšto vyriausiąjį inžinierių (kaip jie sakė), jis priėmė mane savo kabinete.
Kai įėjau į vyr.inžinieriaus kabinetą, jame pamačiau tris už stalų sėdinčius vyrus. Vienas iš jų buvo Televizijos centro vyr.inžinierius, sėdėdamas už stalo jis pasisveikino su manimi ir rodydamas į tuos du vyrus pasakė, kad tai yra užsienio žurnalistai. Mes pasisveikinome ir susipažinome. Jie pasakė man savo vardus ir laikraščių pavadinimus, kuriems jie atstovauja. Pagal jų žodžius, tai buvo dviejų Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščių žurnalistai, akredituoti užsienio pasiuntinybėje Maskvoje. Ant stalo prieš kiekvieną iš jų buvo po atskleistą bloknotą, kuriuose buvo vienodos apimties užrašai. Gerai atsiminiau, kad vienas iš jų buvo vardu Maiklas ir atstovavo JAV laikraščiui “Times”. Tai buvo apie 35 metų vidutinio ūgio liekni vyrai. Vienas iš jų, kuris turėjo žurnalistinį krepšį, buvo pliktelėjęs.
Su žurnalistais apsikeitėme keliais mandagaus kreipimosi žodžiais anglų ir rusų kalbomis. Su vyr. inžinierium kalbėjome lietuviškai. Į mano pasiūlymą jis atsakė, kad jam duotas nurodymas nesiimti priemonių ginti Televizijos bokštą, o tik sudaryti vaizdą, kad jis ginamas. Aš bandžiau jam siūlyti pasiruošimo gynimuisi priemonių variantus, bet jis pasakė, kad pasipriešinimo bus vengiama, kadangi jo metu būtų padaryta didelė materialinė žala. Tuo mūsų pokalbis baigėsi. Išėjęs iš kabineto apie tai pranešiau krašto apsaugos vyrams, šie nustebo, buvo tuo nepatenkinti ir po to mes savarankiškai pagal galimybes tęsėme Televizijos bokšto gynimo organizavimą. Išėję iš vyr. inžinieriaus kabineto, mes nuėjome prie inžinerinio pastato įėjimo. Koridoriumi iš vidinės pusės. Apžiūrėdami duris pamatėme, kad antros vidinės durys, t.y. jų uždarymo įtaisai, sulankstyti, sugadinti ir durys neužsidaro. Bandėme uždaryti, bet jos buvo sugadintos ir tai galima buvo padaryti atlikus specialius remonto darbus. Po to aš grįžau ginti požeminio tunelio įėjimo iš lauko pusės. Vakare temstant buvau susitaręs pasilikti budėti naktį kartu su apsaugos vyrais inžinerinio pastato antrame aukšte, jie budėjo prie gaisrinės sistemos purškimo įrenginio. Bet vėliau aš buvau nukreiptas prie Televizijos bokšto, nes ten buvo reikalinga sutelkti pagrindines gynybos jėgas.
Nuo 1991 m. sausio 11 d. vakaro iki 1991 m. sausio 12 d. 8 val. ryto stovėjau prie Radijo ir televizijos bokšto pagrindinio įėjimo. Du kartus naktį buvome ratu apsupę bokštą. Paskelbus pavojų susikibome už parankių, dainavome lietuviškas dainas. Pirmą kartą, kai paskelbė, kad trys desantininkų šarvuočiai juda Šeškinės kryptimi.
Vienas momentas mane akivaizdžiai įtikino, kad pilni ryžto ginti bokštą ne tik vyrai, bet ir moterys, nes 1991 m. sausio 12 d. naktį paskelbus pavojų apsupome Televizijos bokštą ratu, o pagrindinį įėjimą savo kūnais buvo užstojusios jaunų moterų ir merginų būrys, jos stovėjo ramios ir pilnos ryžto, susikibusios už parankių. Bendraujant su jomis viena iš jų ramiai be garsių žodžių pasakė: “Nepraleisime”.
Diena buvo vėjuota. Naktis buvo šilta, nevėjuota. Naktį Vilniaus gyventojai nuolat, kaip ir vakare, aprūpino mus maistu (arbata, kava ir t.t., sumuštiniai ir pan.). Naktį atnešė ir nemokamai išdalino laikraštį sakydami, kad tai paskutinis numeris. 1991 m. sausio 12 d. apie 5 val. ryto buvo sumažėję žmonių, bet pradėjus kursuoti miesto transportui, žmonių padaugėjo ir apie 8 val. ryto jų buvo vėl daug.
1991 01 12–13
Antrą naktį, t.y. 1991 m. sausio 12 d., nuo 21.00 val. buvau prie Lietuvos Respublikos radijo ir televizijos perdavimo centro Televizijos bokšto įėjimo. Žmonių buvo daug ir nors oras buvo antrą naktį drėgnesnis, nuotaika buvo pakili. Žmonės dainavo lietuviškas dainas, šoko lietuvių liaudies šokius, ratelius. Čia buvo net įsimylėjusių jaunimo porų, kurios prie pagrindinio įėjimo romantiškai stovėjo žiūrėdami vienas į kitą, tarsi jiems aplink vykstantys įvykiai neegzistuotų. Žmonės nuolat nešė maistą ir kvietė valgyti įvairiausių sumuštinių, atsigerti arbatos, kavos, buvo net bulvinių blynų, kurie taip pat buvo perduoti pro pagrindinį bokšto įėjimą į vidų bokšto apsaugos vyrams. Gerai atsimenu, kaip vienas žmogus atnešė pusę sakvojažo apelsinų ir greipfrutų ir atsegęs sakvojažą juos perdavė vidun į bokštą. Gal todėl bulvinių blynų pusė dubens iš bokšto grąžino atgal. Nors blynai buvo labai skanūs – stori, minkšti ir dar patiekti su mėsa, lašinių spirgučiais ar kumpiu.
Laikas ėjo greitai. Mes saugojome įėjimą į bokštą iš lauko pusės. Iš vidaus saugojo krašto apsaugos vyrai. Daugiausia tai buvo apie 20–25 metų amžiaus jauni vyrai, kurių labai daug prieš užpuolant bokštą įėjo į vidų, pateikiant specialius leidimus budėjusiems prie įėjimo. Kadangi iš praeitos nakties budėjimo mes žinojome vieni kitus, kai jie pradėjo rinktis, aš taip pat prašiau, kad mane įleistų į vidų. Kadangi neturėjau jokių dokumentų, jie manęs neįsileido. Daugiausia bendravau su dviem iš jų, kurie man buvo pasisakę, kad yra šios apsaugos vyresnieji. Vėliau aš juos abudu atpažinau iš laikraštyje spausdintų žuvusiųjų ginant Televizijos bokštą nuotraukų. Jie man sakė, kad geriau bus, jei aš saugosiu bokštą iš išorės, nes bus aukų ir jiems reikės už mane atsakyti.
Per budėjimą antrą kartą susitikau JAV laikraščio “Times” žurnalistą Maiklą, kuris su savo kolega ir dar viena moterim, turbūt vertėja, buvo įėję ir išėjo iš bokšto. Per mūsų trumpą pokalbį aš paklausiau Maiklo, ar jie perdavė į užsienį apie įvykius Vilniuje. Maiklas atsakė, kad perdavė.
Apie 1.30 val. nakties (1991 m. sausio 13 d.) iš bokšto išėjęs vienas iš vyresniųjų apsaugos vyrų per garsiakalbį paskelbė, kad žmonės nesiskirstytų ir kad dar daugiau susirinktų, ypač apie 5 val. ryto.
Po to pradėjo atsirasti kažkokie įtartini asmenys, kurie skleidė melagingas žinias teigdami, kad paėmė Ministrų Tarybą ir panašiai. Jie kvietė eiti paskui juos ginti kažkur kitur, kažką tai. Bet žmonės su jais nėjo. Aš, išgirdęs apie tai, priėjau ir pasakiau, kad žmonės niekur neitų, liktų prie bokšto. Į tai man buvo atsakyta, kad jie niekur ir neketiną eiti. Prie įėjimo, kur mes budėjome, keli vyriškiai, vienas iš jų su melsva hipiška skrybėlaite, stengėsi išvilioti nors vieną iš apsaugos vyrų iš bokšto vidaus. Jis priėjęs sakė: “Išeik čia vienas”. Bet pats iš karto dingo. Mes, saugoję įėjimą iš lauko ir vidaus pusių, pasitarę tarp savęs nusprendėme surasti šiuos provokatorius ir išsiaiškinti, kas jie tokie ir iš kur. Todėl kelis kartus apėjome aplink bokštą ir išvaikščiojome visą Televizijos centro teritoriją. Kadangi žmonių buvo labai daug, gal todėl jų nesutikome.
Po to buvo pasirodęs apie dešimties žmonių būrys. Tai buvo daugiausia odinėmis ir džinsinėmis striukėmis vilkintys jaunuoliai, kurie buvo visi vienodai tvarkingai pasikirpę. Šis vienodumo požymis atkreipė mūsų dėmesį. Jie sutartinai sustoję ratu netoli bokšto pašūkavo kažkokį šūkį, priėjo prie įėjimo. Bet pastovėję ir pakalbėję žemaičiuodami apie kelias minutes, dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė. Vyrai iš bokšto sakė, kad tai Klaipėdos “Jedinstvo”. Kai mes pažiūrėjome, kur jie nuėjo, pamatėme, kad jie atsidūrė prie inžinerinio pastato įėjimo. Ypač vienas iš jų, stambiausias, palypėjęs aukščiau kažką garsiai sakydamas kaip ir juokino susirinkusius. Mes grįžome prie bokšto įėjimo ir daugiau jų nematėme.
Staiga išėjęs iš bokšto apsaugos vyras per rankinį garsiakalbį paskelbė, kad mes apsuptume ratu bokštą, nes atvažiuoja tankai. Trečią kartą sustojome ratu aplink Televizijos bokštą. Žmonių rato plotis buvo nuo bokšto pirmojo aukšto aliuminio konstrukcijų iki kelio, kuris veda palei bokštą. Visi susikabinome už parankių eilėmis ratu. Žmonės laukė artėjančio pavojaus kupini ryžto.
Atsklido variklių ir vikšrų gaudesys. Nakties dangų perskrodė ryškūs tankų prožektorių spinduliai, jie švietė keisdami kampą ir artėdami iš įvairių pusių. Pro žmonių minios gaudesį protarpiais girdėjome radijo ir televizijos diktorės balsą – ji komentavo apie atvykstančius ir mus supančius tankus, sakė, kad mes dar gyvi. Nuo judančių tankų sklido ryškūs šviesos spinduliai. Vieni iš jų buvo nukreipti į Televizijos bokštą, kiti – į Televizijos centro inžinerinio pastato pusę, treti – į Televizijos bokštą supančius žmones. Šviesa už mūsų nugarų buvo užgesinta, buvo naktis, už bokšto ribų matėsi geriau tik tiesiai toliau inžinerinio pastato ir miesto pusėn. Tai yra nuo Televizijos centro bokšto į inžinerinio pastato pusę. Tarp Televizijos bokšto ir Televizijos centro inžinerinio pastato, taip pat kairėje ir dešinėje pusėje nuo įėjimo į bokštą, kur aš stovėjau, buvo tamsiau. Todėl užgesinus šviesą, kol apsipratome, iš pradžių girdėjome tik gausmą, matėme spindulius, kurie artėjo iš dešinės pusės kartu su gausmu, o paskui pradėjo tarp teritorijos augmenijos mirguliuoti tankų apšvietimo įrengimų prožektoriai. Jie matėsi nuo iš dešinės pusės pravažiuojančių tankų, kurių buvo daug ir kurie važiavo vienas paskui kitą.
Stovėdami mes visi dairėmės tai į dešinę, tai į kairę, stengdamiesi iš artėjančio gaudesio ir tamsoje judančių ir besikaitaliojančių šviesų ir šešėlių suvokti artėjančio pavojaus mastą. Visi buvome vieningi, susikaupę, ramūs, kupini ryžto. Tuos, kurie pradėdavo skelbti protestuojančius šūkius, kiti tildė ir mes vieni kitus gerai supratome, jog tai darome tam, kad galėtume girdėti radijo pranešimus ir geriau suvoktume padėtį. Tankai iš kairės pusės priartėjo prie bokšto ir staiga apsupo jį iš pradžių dideliu lanku ir pradėjo psichologinę ataką. Šaudė iš tanko patrankos, kurią mes kiekvieną kartą šaunant matėme apšviestą iš vamzdžio periodiškai pasirodančios ugnies pailgo pluošto, nukreipto į inžinerinio pastato pusę atstumu nuo mūsų apie 150 metrų iš kairiojo šono nuo Televizijos bokšto. Šis tankas iššovė apie dešimt šūvių. Sugriaudėjus pirmam patrankos šūviui, mes, stovintieji aplink Televizijos bokštą, sudainavome iki galo lietuvišką dainą. Kitus patrankų šūvius mes palydėdavome besikartojančiais protesto šūksniais “Gėda”, “Okupantai” ir net paniekinamais ironizuojančiais “Valio”. Iš tos pusės, kur šaudė tankai, pradėjo sklisti dūmai (cheminė ataka), jie platėjo ir virto judančiu sluoksniniu–kamuoliniu debesiu, pagal vėjo kryptį judančiu inžinerinio pastato ir gyvenamųjų namų kryptimi.
Paskui pradėjo važiuoti tankai iš dešinės pusės. Jie švietė prožektoriais į dangų, bokštą ir žmones. Kadangi kelias iš dešinės pusės buvo apželdintas, šios šviesos kaitaliojosi ir mirgėjo dėl augmenijos. Iš dešinės nuo manęs pusės tankai sustojo prie bokšto, iššovė į aukštutinius bokšto aukštus, pabiro skeveldros ir stiklo šukės. Kiti tankai pasuko savo patrankas tiesiai į Televizijos bokštą apsupusius žmones. Paskui pasigirdo triukšmas – tai bėgo prasiveržusieji į teritoriją žmonės nuo inžinerinio pastato. Automatų papliūpos iš dešinės pusės virš galvų į Televizijos bokšto aliuminio konstrukcijų fojė ir aukštutinius aukštus sukėlė protesto bangą. Užtraukiau dainą “Ant kalno mūrai”, žodžiais “joja lietuviai” jai pritarė visi apsupusieji Televizijos bokštą. Šią dainą, griaudint tankų patrankoms ir automatų šūviams, sudainavome visi iki galo. Tada pamatėme iš dešinės pusės bokštą supančius tankus, kurie važiavo link bokšto 3–5 m atstumu vienas nuo kito. Ant tankų buvo desantininkai. Jie visi buvo ginkluoti automatais, metalinėmis lazdomis, aprengti dėmėtais kariniais rūbais, su šalmais ir radiofikuoti. Tankai, apsupę bokštą, likus iki mūsų apie metrą, atsuko patrankas į mus. Mes juos pasitikome protesto šauksniais “Okupantai” ir “Gėda”, kuriuos kartojome daug kartų visi kartu organizuotai. Atsukus į mus patrankas, dar stipriau susikabinome už parankių ratu aplink bokštą, niekas iš mūsų nepabijojo ir negalvojo trauktis. Staiga be jokio perspėjimo tankų patrankos sugriaudėjo viena paskui kitą iš įvairių pusių. Tada ginkluoti desantininkai žvėriškai šaukdami pradėjo šaudyti į žmones, mušti juos ir pro minią veržtis į bokšto vidų. Tai vyko greitai ir netikėtai.
Iš tos vietos, kur aš kartu su kitais žmonėmis stovėjau, pamačiau ir išgirdau tokį vaizdą, tikriau sakant, apie valandą trunkančią tragediją. Stovėjau užstojęs centrinį įėjimą į bokštą. Tankai patrankomis šaudė į mus iš abiejų pusių. Į pirmo aukšto Televizijos bokšto fojė ir į viršutinius aukštus. Tvirtai laikydamiesi už parankių mes stovėjome užstoję centrinį įėjimą į Televizijos bokštą. Matomame akiratyje tankų patrankų vamzdžiai buvo nukreipti į mūsų pusę iš abiejų šonų. Iš kairiojo šono sugriaudėjo tanko patranka. Skeveldros, dūmai, suslėgto oro banga su užtaisu pramušė bokšto fojė aliuminio konstrukciją, akimirksniu sunaikino, suardė ir išblaškė viską, kas buvo viduje. O viduje buvo bokštą saugantys krašto apsaugos vyrai, jaunuoliai, jie buvo beginkliai ir gynė Televizijos bokštą tik savo buvimu. Visa tai akimirksniu buvo sunaikinta kartu su įrengimais, baldais, radijo, televizijos ir telefono aparatais.
Tankų patrankų šūvių suslėgto oro bangos, atsimušusios nuo bokšto sienų, išblaškydavo ne tik viduje esančius krašto apsaugos vyrus, bet ir Televizijos bokštą apsupusius žmones. Po atakų mačiau daug ant grindinio parkritusių žmonių. Kadangi šie žmonės parkrito po šūvių, aš paliudiju, kad tai yra žuvusieji. Iš kairės ir dešinės pusės pro išžudytus ir išblaškytus žmones šaudydami ir daužydami metalinėmis lazdomis, trypdami sužeistus ir žuvusius į bokšto vidų veržėsi desantininkai. Mes susikibę toliau stovėjome, nesitraukdami nė per žingsnį iš savo pozicijos. Pamatęs pro sugriautas, išdaužytas aliuminio konstrukcijas bokšto viduje daug ginkluotų desantininkų supratau, kad jie prasiveržė. Mačiau, kaip buvo mestas sprogmuo į nuo įėjimo dešinėje pusėje esančią fojė, kur stovėjo foteliai, daug kėdžių, buvo keli televizoriai, telefono aparatai. Šioje patalpos dalyje buvo daug bokštą gynusių jaunuolių, kurie ten buvo suėję prieš užpuolant bokštą. Įmetus sprogmenį tose patalpose viskas buvo sugriauta. Iš kitų liudytojų pasakojimo yra žinoma, kad ten po sprogimo buvo išardyti net stori kabeliai, kad pro juos nebuvo galima praeiti be spec. pagalbos. Tai įrodo, kad visi, kas buvo viduje, per šį sprogimą žuvo, nes jėga, išardžiusi konstrukcijas, žymiai viršija tą jėgą, kuri sunaikina žmones.
Desantininkai verždamiesi į bokštą šaudė iš automatų į žmonių kojas, kurie kartu su manimi dar stovėjo prie pagrindinio įėjimo, pro kurį desantininkai taip ir nepraėjo. Kadangi mes nesitraukėme nepaisydami jų šūvių, desantininkai pradėjo naudoti cheminį ginklą. Chemikalai dūmų pavidalu apgaubė mus. Mes bandėme gintis nuo jų šalikais prisidengdami burną, nosį ir akis, bet tai negalėjo mūsų išgelbėti. Todėl žmonės pradėjo kosėti, trinti akis, bet nesitraukė. Desantininkai puolė iš visų pusių, daužė automatais per galvas, veidus ir kitas kūno dalis, po vieną blaškė ir nustūmė ir taip jau nedaug stovinčiųjų prie pagrindinio įėjimo į bokštą.
Tokiu būdu TSRS ginkluotųjų pajėgų rinktinė desantininkų divizija su spec. daliniu, kurį sudaro treniruoti ir iki dantų ginkluoti galvažudžiai, pasitelkdami šiaurės miestelio tankus, panaudodami cheminį, šaunamąjį, sprogstamąjį, mušamąjį ginklus, žudydami, žalodami Lietuvos Respublikos žmones, kurie buvo beginkliai, 1991 m. 13 d. naktį apie 2 val. apsupo, o apie 2.30 val. įsiveržė į Lietuvos radijo ir televizijos bokštą.
Mes, tie, kurie stovėjome prie bokšto centrinio įėjimo ir aplink bokštą, taip pat nuaidėjus patrankų šūviams atbėgusieji iš kitų miesto rajonų, beginkliai žmonės, tapome žiaurių žudynių Televizijos bokšto viduje liudininkais. Vaizdas buvo tragiškas.
Nakties tamsoje stovėjo apsuptas TSRS tankų ir ginkluotų desantininkų Lietuvos radijo ir televizijos perdavimo centro bokštas. Iš tankų patrankų sušaudytų bokšto langų matėsi šviesa ir girdėjosi žiaurių nelygių grumtynių gaudesys. Aidėjo šūviai ir metalinių lazdų smūgiai, girdėjosi žmonių šauksmai. Mes, nustumti nuo bokšto apie 15 metrų, matėme besigrumiančius viršuje su ginkluotais desantininkais beginklius gynėjus. Iš kairės ir dešinės pusės pro antro aukšto angas pylėsi vanduo. Tai vienintelė priemonė, kurią panaudojo bokšto gynėjai.
Žudynių gaudesys Televizijos bokšto kūginio cilindro aukštais kyla į viršų. Desantininkai žudė kiekviename aukšte besipriešinančius beginklius mūsų tėvynainius, naudojo šaunamąjį automatinį ginklą, mėtomą sprogstamą ginklą, durtuvus ir metalines lazdas.
Į mus, esančius aplink bokštą, buvo nukreiptos tankų patrankos, kulkosvaidžiai ir desantininkų automatai. Tačiau mes nebėgome, o neturėdami jokios galimybės padėti žūstantiems uždainavome dainą “Ant kalno mūrai”, ją pradėjome dainuoti nuo vidurio ir sudainavome iki galo. Mes keikėme mūsų atstatydintą Vyriausybę už tai, kad ji savo valdymo metu išplėtojo spekuliaciją ir visiškai nepasirūpino mūsų Nepriklausomybės gynyba. Tai buvo akivaizdu, tragiška ir todėl tai turi būti vienas iš pagrindinių impulsų mūsų naujai Vyriausybei, kuri turi atlikti projektinius darbus Lietuvos Nepriklausomybei apginti. Tik tada su mumis kalbės ir skaitysis, neišdrįs ir negalės sau leisti nieko panašaus tie nusikaltėliai, kurie suorganizavo ir įvykdė šį valstybinio masto tarptautinį nusikaltimą, už kurį, atėjus laikui, jie bus nuteisti ir nubausti pagal tarptautinės teisės reikalavimus.
Bet dabar mes privalome grįžti ir toliau išsiaiškinti šį nusikaltimą.
Kaip anksčiau minėjau, žudynių gaudesys Televizijos bokšto kūginio cilindro aukštais kyla į viršų. Žudant kiekviename aukšte dūžtančių langų stiklai byrėjo visi nuo aukštesnių ir aukštesnių aukštų. Iš vidaus sklido šūvių, metalinių lazdų smūgių, lūžtančių baldų ir kiti klaikūs garsai – visa tai gaudė kaip didžiuliame verdančiame katile, į kurio sienas daužosi viduje netelpantis verdantis kovos įniršis ir kyla į viršų. Mes aiškiai matėm ir girdėjom kraupius nelygios kovos tarp žudomų ir žudančių vaizdus. Sunku ir tiesiog nerandu žodžių išreikšti visa tai, ką mačiau ir jaučiau tuo laiko tarpu, apie kurio trukmę sunku pasakyti, nes tai buvo greičiau panašu į kažką tai nežemiška, iki šiol nematyta ir nepergyventa. Ir netiesa tai, kad kai šaudo patrankos, mūzos tyli. Gal kur ir tylėjo, gal kur ir tyli. O prie Radijo ir televizijos perdavimo centro bokšto šaudant tankų patrankoms ir tratant automatų šūviams, vykstant klaikiom žudynėm aidėjo protesto ir paniekos šūkiai “Fašistai”, “Okupantai”, užgriaudėjo mūsų lietuvių tautos daina “Ant kalno mūrai, joja lietuviai”, kurią mes padainavom visą. Nors ir skaudu apie tai kalbėti, bet turbūt šią dainą girdėjo žūstantieji už Lietuvos Nepriklausomybę geriausieji mūsų tautos sūnūs.
Po to mes pamatėme pro bokšto langus, kad desantininkai iš viršutinių aukštų leidžiasi žemyn. Mes supratome, kad jie leidžiasi įvykdę nekaltų beginklių žmonių žudynes. Sunku buvo į tai žiūrėti, jie leidosi iš viršaus žemyn tarsi į pragarą.
Visą laiką tankai sukiojo patrankas ir prožektorių spindulius, šviesdami į mūsų galvas, tiesiai į akis. Baigus žudynes dar girdėjosi, kad kai kur bokšte vyksta kova.
Tokiu būdu įvykdę nusikaltimą desantininkai puolė mus toliau varyti iš Televizijos centro teritorijos panaudodami automatus, geležines lazdas ir tankus. Jie įnirtingai šaudė. Tankas, kuris buvo man iš kairės pusės, apšvietė mus prožektoriais, o tankas, buvęs dešiniau, šovė iš patrankos.
Iš karto su griausmu pajaučiau, kaip virš galvos kažkas pralėkė, ir stipriai suslėgto oro banga bloškėsi į mus. Toliau, nuo užpuolimo pradžios praėjus apie dvi valandas, aplink bokštą būriavosi protesto šūkius skelbiantys žmonės. Desantininkai šaudydami iš automatų vaikė žmones iš teritorijos. Už teritorijos tvoros ribų išvaikę žmones teritoriją apstatė tankais, ypač tose vietose, kur tvoros buvo išgriautos.
Darius BANELIS, Vilnius
Paliudijimas
Prie Televizijos bokšto atvykau sausio 12 d. 23 val. Vyko “Armonikos” koncertas prie inžinerinio bloko. Jam pasibaigus 0.30 val. per radiją išgirdome pranešimą, kad artėja prie bokšto tankų kolona. Vietiniai darbuotojai paprašė žmonių, kad eitų prie bokšto, nes jį yra svarbiau saugoti. Žmonės patraukė bokšto link. Bokštas buvo apsuptas 7–9 žmonių eilėmis. 1.50 val. iš pietvakarių pusės pamatėme prožektorių spindulius į dangų, prasidėjo šūviai į viršų iš tuščių tanko sviedinių. Supratau, kad tankai atvažiavo. Tačiau tai buvo, kaip vėliau supratau, dėmesį atitraukiantis manevras. 2.10 val. tankai pasirodė iš pietų pusės, priartėjo prie bokšto, apsupo jį. Paskui padarė pleištą, stūmė žmones nuo bokšto. Žmonės vos spėjo trauktis, klupo. Norėdami, kad žmonės spėtų atsitraukti, vyrai susikibę rankomis bandė pristabdyti tankus. Vienai moteriškei tankas kliudė koją, ją sužeidė. Desantininkams ir tankams atitvėrus žmones nuo bokšto, prasidėjo teritorijos valymas. Desantininkai grandine eidami ir stumdami žmones šaudė į viršų arba po kojomis. Iš Televizijos bokšto pirmojo aukšto iššoko žmogus su visais stiklais ir nubėgo prie žmonių. Bebaigiant valyti teritoriją išgirdome Nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimąsi. Žmonės protestuodami pradėjo švilpti, skanduoti “Fašistai”, “Gėda”. Desantininkams į pagalbą atskubėjo tankai. Įniršę jie stūmė žmones už tvoros šaudydami ne tik į viršų, bet ir į žmones. Žmonės bandė išnešti sužeistuosius ir nukautus, tačiau ant jų riedėjo tankai. Ant kelių nukritusių vyrų tankas, kliudydamas tvorą, užvertė ją ir užvažiavo ant viršaus. Ar liko jie gyvi, nežinau.
1991 m. sausio 27 d.
Lietuvos radijo ir televizijos centro užgrobimo schemos aprašymas
1991 m. sausio 13 d. 1.30–4.00 val. Lietuvos radijo ir televizijos perdavimo centras buvo užgrobtas panaudojant TSRS ginkluotųjų pajėgų kelias dešimtis tankų ir specialius desantininkų dalinius.
1991 m. sausio 13 d. apie 1.30 val. nakties dalis tankų, turėdami tikslą užblokuoti kelių mazgą Laisvės prospekto ir Sudervės gatvės sankryžoje, buvo išdėstyta vienas tankas ant viaduko (Sudervės g.), antras – sankryžoje, jungiančioje Laisvės prospektą ir Sudervės gatvę, trečias tankas su šalia už jo stovinčia karine sunkiąja krovinine mašina, pilna ginkluotų desantininkų, buvo pastatyti gatvėje, jungiančioje Laisvės prospektą su Žvaigždžių gatve. Tankas, pastatytas ant viaduko, turėjo blokuoti, reikalui esant, eismo judėjimą Sudervės gatve. Tankas su už jo esančia desantininkų pilna mašina turėjo tikslą užblokuoti eismą nuo Žvaigždžių gatvės ir, reikalui esant, eismą Laisvės prospektu. Trečias tankas, stovėjęs sankryžoje, jungiančioje Sudervės g. su Laisvės pr., turėjo tikslą užblokuoti eismą iš Laisvės pr. į Sudervės g.
Antra šių tankų užduotis buvo užblokavus judėjimą nuo vakarinės ir šiaurės vakarinės bokšto pusės, vykdant manipuliacijas tankų patrankomis ir prožektoriais, atkreipti dėmesį žmonių minios, apsupusios Televizijos bokštą, ir išvilioti kiek galima daugiau žmonių, sustojusių prie inžinerinio tarnybinio bloko pastato ir nuo paties bokšto, taip pat iš esmės nukreipti dėmesį bei išvilioti minią nuo Sudervės g. dalies, einančios į šiaurės rytų pusę, iki inžinerinių tarnybų blokų pastato. Anksčiau išvardinti tankai ir kitos karinės mašinos stovėjo pasiruošę, manipuliavo patrankomis, iš kurių šaudė, ir prožektoriais, kuriais švietė į žmonių minias ir Televizijos centro pastatus. Šis nukreipiamasis manevras iš dalies pavyko, nes žmonių srautas iš Sudervės g. nuo inžinerinių pastatų blokų ir Televizijos centro tvoros pajudėjo Laisvės pr. ir Sudervės g. sankryžos link.
Antra Televizijos centro užgrobimo dalis buvo nedelsiant po anksčiau išvardytų nuviliojimo manevrų staigiai prasiveržti į Televizijos centrą iš priešingos Sudervės g. pusės. Nuo šiaurės rytų. Todėl iš karto po aprašytų įvykių pagrindinės tankų kolonos pajėgos dideliu greičiu pradėjo veržtis Sudervės g. iš šiaurės rytų pusės. Trys tankai privažiavę iki Televizijos centro inžinerinių tarnybų blokų pastatų, sutraiškę pakeliui lengvąsias mašinas ir kelis smėlio barstytuvus (sunkvežimius), traiškydami ir žalodami žmones vikšrais užblokavo Sudervės g. ties inžinerinių tarnybų blokų pastatų teritorijos šiaurės rytiniu kampu, sudarydami sąlygas veržtis pagrindinei tankų kolonai šalia einančiu keliu iš Sudervės g. į Televizijos centrą apsupantį kelią aplink Radijo ir televizijos perdavimo stoties teritorijos tvorą. Dalis šios kolonos tankų pravažiavo nuvertę gelžbetoninius tvoros stulpus (schemoje 1–5) ir privažiavo prie bokšto. Nuo šiaurės rytų pusės. Kiti tankai prasiveržė į Televizijos centro teritoriją pro tvorą nuvertę jos gelžbetonius (schemoje tarp 20–50). Iš pietinės bokšto pusės, tarp gelžbetonio stulpų 28–31 rodyklėmis pažymėtomis kryptimis priartėjo ir apsupo bokštą iš rytinės pusės. Kita tankų kolonos dalis iš Sudervės g. keliu, einančiu aplink Televizijos centro teritorijos tvorą, privažiavo lanku iki schemoje parodytų pozicijų ir išsirikiavo, užėmė kovinę poziciją, nukreipė patrankas Televizijos bokšto ir inžinerinių pastatų kryptimi. Tokiu būdu buvo įvykdyta antra Televizijos centro užgrobimo operacijos dalis, kurios tikslas buvo apsupus Televizijos centrą išdėstyti karines pajėgas ant kovos lauko aukštumos, o tai reiškia turėti pranašumą išdėstant karinius pajėgumus strategijos atžvilgiu. Užėmus tankams aukštumą, tankas, esantis priešakinėje apsupties lanko dalyje, pradėjo šaudyti iš patrankų. Tai reiškia naujo užgrobimo kovos etapą, kurį galima pavadinti psichologine ataka. Šis tankas, kuris buvo aiškiai matomas kiekvieno šūvio metu, stovėjo apie 150 m į pietvakarius nuo Televizijos bokšto. Šis tankas iššovė iš patrankos daug kartų. Po kelių šūvių iš šio tanko patrankos žmonių minia nuo inžinerinio tarnybų pastato pradėjo griauti ir į tanko šūvių pabaigą išgriovusi Televizijos centro tvorą, nuvertus gelžbetonio stulpus (pagal schemą 196–197 ir 120–124), o taip pat tvoros tinklus (pagal schemą 137, 164), įsiveržė į Televizijos centro teritoriją padėti apie bokštą ratu sustojusiems žmonėms ginti bokšto nuo desantininkų. Tai pagreitino užgrobimo operacijos eigą, nes TSRS ginkluotųjų pajėgų daliniai buvo tik pradėję Televizijos bokšto užgrobimo stadiją, kuri pasireiškė tuo, kad nepavykus psichologinei atakai buvo pradėta cheminė ataka. Dėl to nuo baigusio šaudyti tanko pusės pradėjo sklisti ašarinės dujos, kurios platėjančia juosta ir virsdamos sluoksniniu–kamuoliniu debesiu judėjo vėjo kryptimi 210 laipsnių pažemiu į administracinio–inžinerinio pastato pusę apie 20–30 m aukščiu, o vietomis žymiai aukščiau, pasiekė net gyvenamųjų namų rajoną, išsiskleisdamos apie 100 m spinduliu.
Kaip buvo minėta anksčiau, papildomų žmonių minios atskubėjimas į pagalbą prie Televizijos bokšto suardė karinių pajėgų užgrobimo plano nuoseklumą ir tankai iš įvairių pusių, t.y. nuo aukštumoje užimtų pozicijų, nuvertę gelžbetonio stulpus (schemoje pažymėtus nuo 84 iki 106) įsiveržė į telecentro teritoriją ir galutinai iš pietų pusės siauru ratu baigė bokšto apsupimą distancija 3–5 m. Tankai, kurie buvo užblokavę Sudervės g. prie inžinerinių tarnybų bloko pastato teritorijos kampo, žalodami žmones pakilo pro medelius ir anksčiau minėtu keliu, pro kurį tankų kolona pravažiavo taip pat, įsiveržė prie bokšto. Tankas, kuris buvo užblokavęs sankryžą, jungiančią Sudervės g. su Laisvės pr., dideliu greičiu, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad Sudervės g. buvo daug žmonių ir stovėjo trys greitosios pagalbos mašinos, pravažiavo visa Sudervės g. vos spėjus greitosios pagalbos mašinoms, kurios buvo pilnos tankų vikšrais sutraiškytų ir sužalotų žmonių, pasitraukti iš kelio. Šis tankas taip pat anksčiau minėtu būdu įsiveržė į Televizijos centro teritoriją prie bokšto.
Ant tankų, kurie apsupo bokštą, buvo pilna ginkluotų automatais desantininkų. Tankai, apsupę bokštą ratu, atsuko savo patrankas į aplink bokštą stovinčius beginklius žmones ir be įspėjimo iš įvairių pusių daug kartų šaudė iš patrankų. Tankai, kurie buvo toliau nuo Televizijos bokšto, apšvietę prožektoriais bokštą šaudė iš patrankų į viršutiniuose aukštuose esančius beginklius žmones. Desantininkai po tankų šūvių pro sužeistus žmones, taip pat pro žuvusius beginklius žmones, šaudydami iš automatų, įsiveržė pro tankų šūvių išardytas aliuminio konstrukcijas į bokšto fojė, mėtė ten sprogmenis, nuo jų kilo labai dideli ugnies kamuoliai ir girdėjosi labai didelio galingumo sprogimai. Pagal liudytojų parodymus, per šiuos sprogimus buvo taip šviesu, kad aplink stovintiesiems žmonėms susidarė įspūdis, kad tuoj nuo sprogimo nuvirs Televizijos bokštas. Aplinkiniai žmonės pagalvojo, kad TSRS ginkluotųjų pajėgų tankai ir desantininkai nori susprogdinti bokštą.
TSRS Vyriausybė, TSRS ginkluotosios pajėgos, apsišaukęs anoniminis Lietuvos gelbėjimo komitetas padarė valstybinio masto tarptautinį nusikaltimą.
Žmogaus teisių paktai, SNO Generalinės Asamblėjos 1966 12 16 priimti tarptautiniai teisiniai aktai gina žmogaus teises. Tarptautinis ekonominių socialinių ir kultūrinių teisių paktas reglamentuoja šias teises: į darbą; į vienodą atlyginimą už vienodą darbą; į socialinį aprūpinimą; išsilavinimą; teisę sudaryti profsąjungą. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas reglamentuoja: teisę į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę, minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę; teisę į buto ir susirašinėjimo neliečiamybę. Žmogaus teisių paktai draudžia bet kokią vergovę, įtvirtina visų žmonių lygybę prieš įstatymą, draudžia karo propagandą, rasinę diskriminaciją. TSRS tarptautinius paktus pasirašė 1968 m., ratifikavo 1973 m.
Suvienytųjų Nacijų Organizacijoms tarptautinis teismas, remiantis aukščiau nurodytais, pasirašytais ir ratifikuotais tarptautiniais paktais, turi rūpintis taika ir saugumu, plėtoti bendradarbiavimą tarp valstybių. TSRS Vyriausybė, TSRS ginkluotosios pajėgos šiurkščiai pažeidė SNO įstatus, kuriuose apibrėžiami demokratiniai tarptautinio bendradarbiavimo principai: suvereni narių lygybė, taikus ginčų sprendimas, atsisakymas tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą arba ja grasinti, nesikišimas į kitų valstybių vidaus reikalus.
Remiantis aukščiau išdėstytu, SNO tarptautinis teismas turi teisti TSRS Vyriausybės, TSRS ginkluotųjų pajėgų ir apsišaukusio anoniminio Lietuvos gelbėjimo komiteto pareigūnus ir nusikaltimo vykdytojus.
1991 m. sausio 15 d. laikraštis “Tiesa”, Nr. 8 (14514), išspausdino žuvusių ir mirusių nuo žaizdų sąrašą (iki sausio 14 d. 10 val.).
1991 m. sausio 16 d. laikraštis “Tiesa”, Nr. 9 (14515), išspausdino nuotraukas ir sąrašą Vilniaus Sporto rūmuose pašarvotų 10 žuvusių už Lietuvos laisvę
1991 m. sausio 18 d. laikraštis “Tiesa”, Nr. 11 (14517), išspausdino kitų trijų žuvusių už Lietuvos laisvę narsuolių nuotraukas.
Kanapinskas Alvydas, gimęs 1952 m. Kėdainiuose, sužalotas sprogimų (1991 m. sausio 11–13 d. naktį, daug kartų mačiau ir kalbėjomės bokšto gynimo vietoje);
Maciulevičius Vidas, gimęs 1966 m. Vilniuje, nušautas (matėmės 1991 m. sausio 11 d., kalbėjomės 12 d. vakare ir 13 d. naktį);
Kavoliukas Algimantas, gimęs 1939 m. Vilniuje, pervažiuotas rato;
Masiulis Titas, gimęs 1962 m. Kaune, nušautas (mačiau bendraujant su bokšto viduje esančiais apsaugos vyrais);
Asanavičiūtė Loreta, gimusi 1967 m. Vilniuje, pervažiuota vikšrais;
Šimulionis Ignas, gimęs 1973 m. Vilniuje, nušautas (mačiau bokšto fojė su kitais gynėjais);
Vaitkus Vytautas, gimęs 1943 m. Vilniuje, nušautas;
Matulka Alvydas, gimęs 1955 m. Rokiškyje, infarktas;
Gerbutavičius Darius, gimęs 1973 m. Vilniuje, nušautas;
Druskis Virginijus, gimęs 1969 m. Vilniuje, nušautas;
Povilaitis Apolinaras, gimęs 1937 m. Vilniuje, nušautas (1991 m. sausio 12–13 d. naktį kalbėjomės trumpai, mačiau bendraujant su bokšto fojė esančiais gynėjais);
Jankauskas Rolandas, gimęs 1969 m. Vilniuje, pervažiuotas vikšrais;
Juknevičius Rimantas, gimęs 1966 m. Marijampolėje, mirė nuo žaizdų (1991 m. sausio 13 d. 10 val.)
1991 m. sausio 15 d. laikraščio “Tiesa”, Nr. 8 (14514), duomenimis, ligoninėje gydosi 43 sužeistieji (iš 164), 26 būklė labai sunki.
Meteorologinės sąlygos 1991 m sausio 13 d. 2 val. nakties duomenys pateikti iš Hidrometeorologijos centro)
Saulė tekėjo 8.36 val.
Saulė leidosi 16.19 val.
Dienos ilgumas 7.43 val.
Oro temperatūra 1,8°C
Vėjo kryptis 210°
Vėjo greitis 6 m/s
Oro slėgis 1015,2 hpa
Rasos taško temperatūra 1°C
Matomumas apie 5 km.
IŠVADOS
1. 1991 m. sausio 12–13 naktį Lietuvos Respublikos radijo ir televizijos perdavimo centre Lietuvos Respublikos liaudis, gynusi Televizijos bokštą nuo TSRS ginkluotųjų pajėgų, gynė savo Tėvynės nepriklausomybę.
2. Lietuvos liaudis, stojusi ginti Televizijos bokšto, apsupusi jį ratu savo kūnais, privertė TSRS ginkluotųjų pajėgų tankus šaudyti iš patrankų, kurių griausmą užgirdo visas pasaulis.
3. TSRS ginkluotųjų pajėgų tankų patrankų šūviai ir vikšrai paliko akivaizdžius ir neginčijamus valstybinio tarptautinio masto nusikaltimo pėdsakus.
4. TSRS Vyriausybė, norėdama nuversti teisėtas Pabaltijo vyriausybes, įsitikino, kad tai padaryti neįmanoma, nes liaudis nesutriko, ko tikėjosi TSRS Vyriausybė, o atvirkščiai – susivienijusi stojo į nelygią kovą. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias be didelio triukšmo pasauliniu mastu atkirsti radijo ir televizijos ryšį su pasauliu, o Vyriausybės nuvertimą įvykdyti palikus ją be informacijos šaltinių, tokiu būdu sudarant galimybę informuoti pasaulio valstybes ir kitas respublikas taip, kaip jiems norėtųsi.
5. Jeigu ankstesnių kruvinų įvykių priežastis ir eigą Karabache, Gruzijoje, Armėnijoje ir kituose šalies rajonuose ir respublikose TSRS Vyriausybė traktavo kaip jai buvo paranku ir tam tikru lygiu pasauliniai politiniai sluoksniai buvo apgauti, tai 1991 m. sausio 13 d. 2 val. nakties Vilniaus įvykiai aiškiai parodė viso pasaulio valstybių vadovams ir politiniams veikėjams tikrąjį TSRS Vyriausybės veidą, o TSRS prezidento M.S.Gorbačiovo politinė karjera patyrė visišką bankrotą pasauliniu mastu.
6. 1991 m. sausio 11–13 dienų įvykių rezultatas – Lietuvos Respublika, Latvijos Respublika, Estijos Respublika, Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika (ir po to Gruzijos Respublika prisidėjo prie pareiškimo) 1991 metų sausio 13 d. pasirašė pareiškimą Estijos Respublikos sostinėje Taline, kuriuo šalys pripažino viena kitos valstybinį suverenitetą ir kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Peresą de Kueljarą, prašydami nedelsiant sukviesti Jungtinių Tautų globojamą tarptautinę konferenciją Baltijos valstybių problemai sureguliuoti. Tokiu būdu buvo pripažinta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
7. Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tarptautinis teismas turi teisti TSRS Vyriausybės, TSRS ginkluotųjų pajėgų ir apsišaukusio anoniminio Lietuvos gelbėjimo komiteto pareigūnus ir šio valstybinio tarptautiniu mastu įvykdyto nusikaltimo vykdytojus.
Rinkevičius Albertas, Vilnius
Šepelienė Jolita, Vilnius
Šapilo Vytautas, Vilnius
Benelis Darius, Vilnius
1991 m. sausio 27 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 22
Lapų Nr. 1–29