Tai buvo iš sausio 12 d. į 13 d. Apie pusę pirmos nakties parvažiavome namo nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų pasišildyti ir atsigerti kavos. Po to galvojome: važiuoti dar ar ne. Miego nesinorėjo, nors prieš tai naktis ir diena buvo praleista prie rūmų. Besikalbant išgirdome per radiją, kad tankai važiuoja link Televizijos bokšto. Spėjom vaikams palikti raštelį, kad jei mes negrįžtume jie patys pasidarytų valgyti. Vienam – 12 metų, kitam – 5. Greitai apsirengėme ir paimdami pakelėse žmones nuvažiavome prie “Kometos” parduotuvės, kur visi buvo palikę mašinas. Važiuodamas mačiau, kaip žmonės tekini bėgo iš kiemų į gatves, stabdė mašinas, kad tik suspėtų sulaikyti tankus.
Palikę mašiną, nubėgome prie tvoros. Nors mums su vyru po 35 metus, tačiau geležinę gan aukštą tvorą buvo nelengva įveikti. Atsidūrę kitoje pusėje, susikibę rankomis, bėgome link bokšto. Aplinkui girdėjome jau ūžiančius tankus, jų šaudymą, vaikų klyksmą. Vos spėjome apjuosti susikibę rankom bokštą. Mūsų eilė buvo pirmutinė. Už nugaros stovėjo dar kelios eilės žmonių. Visi skandavome „Lietuva“. Tuo tarpu mačiau, kaip tankas sustojo visai prie mūsų, nutaikydamas vamzdį tiesiai į mus. Aš suakmenėjau ir išsigandau, nors važiuodama žinojau, kad bus baisu, kad galiu negrįžti, visa šita jaučiau širdyje. Jaučiau, kad okupantai tuoj tuoj pradės su mumis elgtis kaip su žvėrimis (mačiau filmą apie įvykius Gruzijoje), nors mes rankose nieko neturėjome, tik buvom stipriai stipriai susikibę. Okupantai pradėjo mus atakuoti, mesdami ant žmonių kažkokius sprogstamus paketus. Spėjau pasisukti į šoną. Mačiau, kaip mano vyras grumiasi su kareiviu, mėgindamas jo neprileisti prie durų, bet tuoj buvo nublokštas šautuvo smūgiu į šoną ir atėjęs prie manęs tarė: „Muša su šautuvais per rankas, neįmanoma atsilaikyti, o juos mušti irgi bijau“. Nuo didelių šaudymo aplinkui byrėjo bokšto langai, durys, žmonės klykė lyg nesavais balsais. Iki šiolei visi vaizdai stovi akyse. Iš kažkurio tanko per garsiakalbį girdėjosi J.Jermalavičiaus balsas: „Žmonės gerieji, eikite namo. Mes jums grąžinsim gerą gyvenimą“. Buvo labai baisu. Mes pradėjom trauktis nuo tankų tolyn į pievą. Lipome laiptais žemyn, pro mane ant rankų žmonės nešė stipriai sužeistą žmogų. Nežinau, ar buvo jis gyvas. Aš negalėjau sulaikyti ašarų. Po to nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Pravažiuodami pro Radijo ir televizijos komitetą supratome, kad ir jis ką tik užimtas okupantų, nes tankas stovėjo ant gatvės kampo ir leido kažkokius dūmus. Žmonės būriavosi aplinkui. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų pirmininkas ir deputatai ragino moteris ir vaikus eiti namo, tačiau buvo garsiai atsakyta, kad ne. Okupantai prie rūmų nesirodė, matyt, jiems užteko pralieto žmonių kraujo prie bokšto.
Mes visada buvome ir esame už laisvą Lietuvą!
Perduodame savo santaupų 1000 rub. Krašto gynybai.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 21
Lapų Nr. 39–41