Prie bokšto buvome penkiese – aš su žmona, žmonos sesuo, draugai. Praėjus vienai valandai jau norėjome eiti pasišildyti ir atsigerti kavos. Staiga išgirdome šaukiant. Puolėme atgal. Žmonės keliomis eilėmis apsupo bokštą. Nuo miškelio pusės pasirodė tanketės – išlaužė tvorą, tiesiog per medelius artėjo prie mūsų. Stovėjau pirmoje eilėje, moterys šone. Kai tanketės privažiavo, priešais mane susidarė dar viena gyva žmonių grandinė. Iš tankečių prie pat iššokę kokie 15– 20 desantininkų ėmė veržtis prie bokšto. Dešiniau nuo manęs, už 10 m, ėmė mėtyti sprogstamuosius paketus, o kairiau, už 5 m, buvo pats veržimosi centras. Pirmu kartu paspaudė – jėga atstūmė žmones. Netoliese stambus 190–195 cm ūgio desantininkas šienavo per žmonių galvas Kalašnikovo kulkosvaidžiu, nežiūrėdamas ar vyras, ar moteris. Visa gerkle rėkė: “Za Rodinu!” Įsikibau į kulkosvaidį, truktelėjau į šoną, desantininkas gan lengvai paleido jį iš rankų, kulkosvaidis nukrito. Ranka pakėliau jį kokius 30 cm nuo žemės ir tuoj pat numečiau – o jeigu tai provokacija? Puoliau į šalį prie bokšto. Tuo metu smogikai pro žmones jau buvo prasiveržę prie bokšto – ėmė šaudyti. Pažiro stiklai, jie krito tiesiai ant moterų. Vaikė, daužė žmones, buvome supami iš visų pusių. Pasisukau ir staiga – pliūpsnis, prie pat manęs sprogo paketas: nudegino liepsna, nusvilau blakstienas, antakius, parkritau ant kelių, ausyse – spengia. Tuo metu buvau tikras, kad Lietuvoje – pučas, nemaniau, kad veiksmas vyktų tik prie bokšto. Dabar gydausi ligoninėje – sprogo ausų būgneliai, pažeistas ausies nervas, galvoje – ūžia… Žmona gydosi ambulatoriškai, sprogęs ausies būgnelis.
1991 m. sausio 28 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 21
Lapų Nr. 24–25