Tikėdama mūsų tautos siekių teisumu, norėčiau savo paliudijimu prisidėti atkuriant tikrąjį vaizdą, siautėjant tamsiosioms jėgoms Vilniuje prie Televizijos bokšto.
Negera nuojauta persekiojo jau visą savaitę, gal todėl kiek galėdama vis užsukdavau į Nepriklausomybės aikštę, o čia pabuvus ir su žmonėmis pabendravus lyg geriau pasidarydavo.
Šeštadienį, per pietus, kunigui iš Aukščiausiosios Tarybos pastato laikant šv. Mišias, aikštėje mačiau daug pažįstamų žmonių: tai gydytojai, mokytojai, kultūros darbuotojai. Susirūpinimas ir viltis jų akyse ir malda…
Mano vyras nuo pat ryto buvo prie bokšto. Pavakary parvažiavo truputį sušilti, o su draugais susitarėme, kad apie 18.00 val. vėl vyksim, tačiau paskambino sesers vyras iš Kauno ir paprašė palaukti, kad galėtų kartu pabūti. Ir taip apie 23.00 val., užmigdę vaikus, išvažiavome: mano vyras, dvi mano sesutės, broliukas, sesers vyras ir aš.
Nors dulksnojo lietus, nuotaika buvo gera, nes žmonės (mes iš pradžių buvome prie pagrindinio įėjimo) dainavo liaudies dainas. Mes irgi prisijungėme, kauniečiai pasidžiaugė, kad būnant čia žymiai ramiau, o dainos, žmonių geranoriškumas sukuria net šventinę nuotaiką.
Prieš pirmą valandą išgirdome žmones šnekant, kad gautas pranešimas, jog tankai važiuoja link Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės ir esą reikia ten kuo greičiau važiuoti, bet po penktadienio įvykių, kai buvo pranešta analogiškai, o puolė Spaudos rūmus, man tai nekėlė pasitikėjimo, juo labiau, kad naktį toks lakstymas nelogiškas. Juk žmonių pakankamai buvo visur. Tiesa, po 22.00 val. šiek tiek išvyko į namus, bet pradėjo rinktis kiti. Ir tikrai po kelių minučių per garsiakalbį vyriškas balsas paneigė tokius raginimus, kaip dezinformaciją. Nusiraminę (o ir lietus buvo nustojęs lyti) nutarėme nueiti prie paties bokšto. Ėjom keliuku aplink tvorą, apėję beveik visą ratą pastebėjom keletą laužų, prie kurių jaunimas šildėsi, prie bokšto grojo muzika. Į bokšto teritoriją patekome per mažą plyšį, padarytą tvoroje. Čia buvo dar linksmiau, negu apačioje: jaunimas buvo surengęs tikrą diskoteką, kitoje pusėje polką šoko liaudies muzikos gerbėjai, kažkas grojo arkodeonu. Juokaudama, kad čia antroji linksmybių dalis, norėjau vyrus išprovokuoti šokiui, bet šie atsisakė. Ir apie 1.20 val. pasukome atgal link tvoros, bet praėjus keliolika metrų išgirdome prabėgantį berniuką šaukiant: „Atvažiuoja tankai“. Priėjome prie tvoros. Apačioje matėsi sujudimas. Vyrai užstatinėjo mašinas su smėliu. Mes džiaugėmės, kad suspėjo ir tai, mūsų giliu įsitikinimu, turėjo sulaikyti tankus, bet dėl visa ko nuo tvoros nutarėme grįžti prie bokšto, tai darė ir visi kiti. Mačiau, kaip iš visų pusių žmonės ėjo bokšto link. Greitai įjungė sireną. Pavojaus pajutimas dar labiau visus suartino. Sustojome ratu, susikibome rankomis. Stovėjome nuo Lazdynų pusės pirmoje eilėje, už mūsų dar kokios 3 eilės. Per kelias minutes subėgo daugybė žmonių iš aplinkinių namų. Praeinant pro mus vienas vaikinukas pasisveikino su mano vyru ir ramiai ištarė: „Mokytojau, laikysimės“. Greitai pasigirdo kurtinantys vienas po kito sprogimai. Mano brolis Vidas, kuris tarnavo SA tankistu, nuramino, kad šaudoma tuščiais šoviniais. Bet dėl viso pikto su sesute Elvyra nutarėme, kad jiems su broliu reikėtų eiti į kitą vietą, nes, neduok Dieve, jeigu šaudytų į žmones… O mes keturi vaikai vienoje vietoje…
Susitarę, kad jeigu kas atsitiktų, susitinkame prie mašinų, kurios buvo paliktos tolėliau nuo bokšto gyvenamųjų namų kieme. Staiga pastebėjome žalią raketą, paleistą greičiausiai iš Šiaurės miestelio. Tai buvo signalas. Greitai pamatėme, kad tankai atvažiuoja mūsų neseniai praeitu keliuku, supdami bokštą. Tada vyras pradėjo raminti, kad taip jie elgėsi jau daug kartų. Bet kai pasuko tiesiai išvertę tvorą link mūsų, supratome, kad šį kartą jų planai kitokie… Per tą laiką nusiėmiau akinius ir sesutei Aldytei pasakiau, kad dabar desantininkai mus apsupę ilgai laikys, bandydami mūsų kantrybę. O žmonės, ypač jaudino jaunimas, buvo ramūs. Tik dar garsiau už tankų riaumojimą girdėjosi vienas žodis „Lietuva“. Kai tankai privažiavo, pradėjom skanduoti „gėda“. Bet jie buvo kurti… Vos sustojus tankams (aš iš pradžių mačiau jų tris), vamzdžiai grėsmingai sukinėjosi, o iš vidaus iššoko kareiviai su automatais. Iš geriausiai matomo tanko jų buvo apie septynis. Mes vėl pradėjome skanduoti „Lietuva“ ir dar tvirčiau susikibome rankomis. (Tik kitą dieną pajaučiau, kad skauda rankas, o tada atrodė, jog jokie desantininkai nepraeis iki bokšto per tokią gyvą grandinę… Ir jokios baimės – juk niekas net negalvojo, kad jie šitaip!) Vos tik iššokę, be jokios papildomos komandos, atkišę automatus, puolė į žmones. Gerai matėsi ant automatų pritvirtinti peiliai ar durklai (nežinau kaip pavadinti). Po pirmo puolimo, šalia mūsų pamatėme nukritusį žmogų. Tada vėl susikibome ir bandėme eiti arčiau link bokšto ir pakelti nukritusį. Tačiau desantininkai jau buvo įsimaišę tarp žmonių ir pradėjo šaudyti į kojas kartu sprogdindami paketus, o kiti paėję iki bokšto daužė stiklus. Prasidėjo pragaras. Jau matėsi daugiau nukritusių ir sužeistų žmonių, bet bandymas juos paimti buvo nesėkmingas. Tada mūsų vyrai mus atitraukė į pievelę, kur žmonės nesiskirstydami meldė Dievą, siuntė prakeiksmus. Tačiau stebino tai, kad nebuvo panikos, net sužeistieji nešaukė. O automatai tratėjo toliau. Pabandėme susiieškoti sesutę su broliuku, bet tai buvo neįmanoma. Turiu pastebėti, kad mus gelbėjo tai, jog ne ties mumis sustojo tankas. Kadangi desantininkai būriu puolė, o mes likome tarpelyje. O brolis su sesute stovėjo prie bokšto. Ir ties jais prasiveržę desantininkai išdaužė stiklą. Krisdamos šukės sužeidė broliui galvą ir ranką. Ir jie per tą laiką buvo nusileidę žemyn, kad jam suteiktų medicininę pagalbą. Pabuvę truputį aikštelėje (ten buvo klampus purvas), pamatėme, kad atvažiuoja dar daugiau tankų (ar tankečių) ir jie važiuoja tiesiai ant žmonių. Tada vyras, gerai žinodamas teritoriją, mus išvedė. Grįžti ta puse, kuria atėjome, buvo neįmanoma. Kai atėjome prie pagrindinio įėjimo, pamatėme, kad iš ten neša žuvusius ir sužeistus. Tada mano nervai neišlaikė, pradėjau garsiai verkti. Aš nežinojau, kas atsitiko su sesute ir broliuku. Pagalvojome, gal jie prie mašinų. Einant matėme sutraiškytas smėlio barstymo mašinas, lengvuosius automobilius. O žmonės iš aplinkinių rajonų ėjo link bokšto, verkė moterys. Saviškių neradus, pasidarė dar sunkiau, juk aš juos ten nusiunčiau. Nusprendėme, kad aš su kauniečiais važiuojam į namus – gal iš kur nors paskambins, o vyras pasiliko. Nervai pavedė – niekaip negalėjo parodyti kelio, kaip važiuoti į Justiniškes. Tik po kelinto karto per kiemus pavyko išvažiuoti. Sugrįžusius mus sutiko kaimynai, kurie papasakojo apie Radijo ir televizijos komiteto užgrobimą ir apie tai, kad dirba Kauno radiofonas. Tai buvo dar viltis, kuri laikė mus prie radijo iki 8.00 val. ryto, kai vėl išskubėjom prie Aukščiausiosios Tarybos į Nepriklausomybės aikštę.
1990 m. sausio 27 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 21
Lapų Nr. 19–23