Mano liudijimas kuklokas, kaip ir mano nuopelnas, saugant Televizijos bokštą, tačiau nepasakyti apie tai, kada taip liejamas melas iš Maskvos, manau negalima.

Budėti atvažiuodavau savo automobiliu. Iki kruvinų įvykių budėjau sausio 11 ir 12 dienomis. Ilgai neišbūdavau – 2–4 valandas ir namo. Nedaug. Turiu pabrėžti, kad budėti eidavau niekieno neverčiamas ir neraginamas. Daug neišsiplėsiu – tai mano asmeninė ir mano šeimos pareiga, nors, savaime aišku, ir daugiau.

Sausio 13 nakties pirmus šūvius išgirdau namuose, jau atsigulęs miegoti. Gyvenu Šeškinėje, tačiau šūviai buvo girdimi gerai. Po keliolikos minučių buvau prie Televizijos bokšto, prie viaduko per Kosmonautų prospektą. Čia stovėjo du tankai. Prieš tankus – žmonės. Žmonės buvo užstoję jiems kelią. Prisijungiau prie jų. Tankas šovė, bet žmonės nepasitraukė. Nuo kito tanko pasklido kamuoliai dūmų. Pagalvojau, kad ašarinės dujos, bet ne – dūmai. Neatsimenu, kiek kartų tankai šaudė. Nuo šūvių trenksmų nenukentėjau, nes žinojau, kaip reikia apsisaugoti.

Pamačiau, kad dalis žmonių, stovėjusių ant kalno, greitai nubėgo bokšto link. Kas tuo metu vyko prie bokšto, nežinojau. Užlipau ant kalno ir pamačiau, kad iš kitos pusės link bokšto juda tankai. Kai radau skylę tvoroje, prie skylės jau buvo minia. Perlipau per tvorą ir nubėgau link bokšto. Aplink bokštą buvo daugybė tankiai sustojusių žmonių. Radęs didesnį tarpą tarp tanko ir šarvuočio, įšokau prie apjuosusiųjų bokštą, įsikabinau stovėjusiems greta į rankas. Triukšmas – automatų tratėjimas, stiklų dužimas, žmonių šaukimas ir tankų šūviai. Pagrindinis veiksmas vyko kažkur dešiniau, matyt, prie įėjimo. Dairėmės į viršų, iš kur langų šukės galėjo kristi žmonėms ant galvų. Nesiskirstėm. Taip stovėjom kurį laiką. Nepastebėjau, kaip priekyje manęs atsirado žmonės. Kažkokia jėga mus ėmė stumti priekin – gal žmonės traukėsi nuo krentančių stiklų. Pasidaviau, vos nepargriuvau – nebuvo kur statyti kojų. Atsigręžiau – maždaug už dviejų ar trijų žmonių tarp žmonių važiuoja tankas. Žmonės stengiasi pabėgti nuo jo ir – jiems pavyksta. Šoktelėjau ir aš – atbulas. Ant manęs dar kažkas. Dvi moterys ir vienas vyriškis griuvo toje vietoje, kur jau šliaužė tanko vikšrai. Jie tikrai per vėlai pamatė tanką. Tankas užvažiavo ant jų.

1991 m. sausio 20 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 21
Lapų Nr. 3–5