Tą siaubingąją naktį…
Keletą dienų po košmariškos Sausio 13-osios nakties negalėjau susikaupti, pasidalinti tuo, ką mačiau ir išgyvenau prie Televizijos bokšto.
Nuo pat pirmosios mūsų tautai, Parlamentui iškilusios grėsmės mes, Vilniaus mokytojų namų folklorinio ansamblio „Krivulė“ kolektyvas, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų turėjome pastovią susibūrimo vietą, kurioje pasikeisdami dieną ir naktį didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis rinkdavomės dainuoti, giedoti…
Tą sausio 12-osios rytą mes vėl rinkomės į savo vietą, bet po Spaudos rūmų užgrobimo dainuoti negalėjome, o tik labai įtemptai klausėme diktorių pranešimų apie iškylantį pavojų Tarpmiestinei telefonų stočiai, Radijo ir televizijos komitetui, Televizijos bokštui…
Vakare mane traukte traukė prie bokšto, juolab, kad gyvenu Karoliniškėse. Apie 21 val. prie pat bokšto sienos nuo pietinės pusės linksmai grojo ir dainavo druskininkiečiai, prie jų prisijungėme ir mes, vilniečiai, kauniečiai…
Po gero pusvalandžio mes pasijutome tarsi visi vieno didelio kolektyvo nariai. Prisiminėme Maironio, tremtinių dainas. Visiems buvo gera ir jauku, nes jautėme vieną – esame vieningi už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Apie vidurnakčio siaubą negalvojome, bet ir nesiskirstėme. Apie 1.30 val. vienas vyriškis, laikydamas rankoje radijo imtuvėlį, prisiartino prie mūsų ir pareiškė, kad artėja tankų kolona. Kai kas pamanė, kad tai provokacija, tačiau ilgai galvoti ir abejoti neteko, nes po kelių minučių geležiniai vilkai garsinosi artėjantys prie bokšto. Mes ėmėme skanduoti „Lietuva!“, melstis, giedoti. Įvykiai klostėsi taip greitai, kad nakties tamsoje ir įkalnėje negalėjome suvokti, jog tankai jau čia pat, prie vielinės tvoros, prie gyvosios žmonių grandinės. Ten stovėjusiems net minties nebuvo, kad tankų gali nesulaikyti. Juk čia užtvaros – gyvos ir metalinės… Siaubingai riaumojantys geležiniai kalnai važiavo tiesiai į beginklę minią, traiškydami viską, kas papuolė po vikšrais. Tuo metu pasigirdo klaikūs žmonių riksmai, tačiau desantininkai toliau vykdė savo juodąją užduotį. Dideliu greičiu prie bokšto artėjo geležiniai vilkai. Iš visų pusių pasklido dūmai, be paliovos buvo šaudoma iš pabūklų, dangų raižė akinančios prožektorių šviesos. Tuo metu iš bokšto pastato ėmė belsti vaikinai, gestais rodydami mums atsitraukti nuo bokšto sienos. Mes, susikibę rankomis 3–4 žingsnius pasitraukėme į priekį, o tuo tarpu į mus buvo atsukti tankų vamzdžiai. Vis netilo šūviai, drebinantys žemę ir bokštą, aplink švilpė kulkos, tačiau mes nesitraukėme.
Staiga už mūsų nugarų pasigirdo stiklo dūžiai, atsisukusi į tą pusę pamačiau, kaip sužvėrėję desantininkai savo ginklais daužė langus ir visu greičiu puolė į pastato vidų. Vaizdas buvo klaikus, bet mes dar stovėjome. Šalia mūsų kruvinu veidu ir rankomis stovėjo vyriškis, netoliese esantis jaunuolis parodė apdegintus drabužius, tolėliau aimanavo peršauti žmonės.
Tuo metu išgirdome ramų, kaip mums atrodė, gerbiamo V.Landsbergio balsą: „Žmonės gerieji, traukitės, aukų nereikia!“
Mes pasukome link tarnybinių patalpų, tačiau eiti buvo sunku, nes aplink švilpė kulkos, po lietaus buvo slidu, dar ir žmonių sąmyšis – vieni šaukė gelbėti, kiti prašė greičiau iškviesti greitąją pagalbą. Pasitraukę keletą žingsnių nuo bokšto, jautėme, kad pabūklų vamzdžiai vis sukiojasi į minią, kuri beginklė susikaupusi maldavo Aukščiausiąjį pagalbos.
Kai sužvėrėję okupantai įsiveržė į vidų, šūviai dar ilgai netilo – juk reikėjo toliau vykdyti savo juodąjį darbą. Šaudė ir aplinkui – gąsdindami ne tik mus, bet ir tuos, kurie ramiai miegojo.
Languose įsižiebė šviesos, byrėjo langų stiklai, klykė vaikai ir moterys, nesulaukdamos grįžtančių vyrų, sūnų…
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 61–66