Apie įvykius prie Spaudos rūmų
1991 metų sausio 11 dieną maždaug apie 11.45 val. pravažiuodamas pro Spaudos rūmus nieko įtartino nepastebėjau. Ties pagrindiniu įėjimu, o taip pat ir prie šoninio įėjimo, būriavosi žmonės, pasiryžę apginti Spaudos rūmus.
Artėjant prie namų, Justiniškių gatvėje esančioje troleibusų stotelėje „Lūžiai“, išgirdau automato šūvius. Šaudė nuo LAARD rūmų pusės.
Apie 12 valandą jau namuose išgirdau sirenos kaukimą, o paskui ir kelias automatų šūvių serijas. Sirenos kaukimas ir automatų šūviai sklido nuo Spaudos rūmų. Tuojau pat išlėkiau į kiemą, sėdau į automobilį ir po kelių minučių jau buvau Spaudos rūmų kieme. Prie šoninio įėjimo stovėjo keli šarvuočiai, ant kurių stogų stovėjo keli desantininkai su paruoštais kovai automatais. Priešais žmones, kurie savo kūnais užtvėrė įėjimą į Spaudos rūmus, stovėjo būrys ginkluotų desantininkų. Žmonės skandavo: „Lie-tu-va, oku-pan-tai, fa-šis-tai!“ Desantininkai nesibrovė prie durų.
Paskui dalis desantininkų atsiskyrė nuo pagrindinės grupės ir nubėgo centrinio įėjimo link. Iš paskos prie centrinio įėjimo atbėgau ir aš. Ant šaligatvio ties kelio riba stovėjo tankas. Jo pabūklas buvo atsuktas į Spaudos rūmų pastatą, kur prie pagrindinio įėjimo durų buvo susibūrę žmonės. Ant tanko stovėjo trys ginkluoti automatais desantininkai, pasiruošę bet kuriuo metu pradėti šaudyti į minią. Vienas iš jų, atrodo karininkas, buvo šlapiais rūbais. Centrinio įėjimo durų rėmai jau buvo be stiklų, o virš jų esanti siena suvarpyta kulkų. Dalis desantininkų jau buvo įsiveržę į pastato vidų.
Iš žmonių minios kažkas šaukė: „Pulkininkas žmogžudys, tai jis šovė į žmogų, kuris vandens čiurkšle iš priešgaisrinės žarnos bandė sustabdyti besiveržiančius į pastato vidų desantininkus“.
Tarp susirinkusių žmonių augo įtampa. Žmonių skaičius vis didėjo. Dėl didelio automobilių srauto sustojo eismas. Žmonių minia be paliovos skandavo: „Okupan-tai, fa-šistai, gė-da, Lie-tu-va!“
Grįžau atgal prie šoninio įėjimo. Čia, apsuptas žmonių, stovėjo būrys desantininkų. Jų veidai buvo be išraiškos – tarytum marmuriniai. Policininkai ir kai kurie žmonės bandė atskirti susijaudinusius ir įpykusius žmones, kurie atrodo užmiršo baimę, nuo desantininkų būrio, kad kas nors iš minios nepadarytų kokio neapgalvoto veiksmo.
Aplinkui aktyviai dirbo žurnalistai, tarp kurių buvo ir užsieniečių. Spragsėjo fotoaparatai, čirškė kino ir video aparatūra. Vaikai atnešė šovinių gilzes. Žurnalistai čia pat jas filmavo. Iš pradžių desantininkai lyg ir nekreipė į jų darbą dėmesio. Tačiau greitai pasigirdo žmonių balsai, kad desantininkai gavo nurodymus pulti žurnalistus. Išgirdę apie tai žurnalistai, žmonių skatinami, kad skubiai pasitrauktų ir tokiu būdu išsaugotų ką čia užfiksavo, skubėjo pasitraukti iš įvykio vietos, jog vėliau galėtų paskelbti tiesą apie sovietų kariaunos barbariškus veiksmus.
Ilgai nesiskirstė čia susirinkę žmonės, tarytum negalėdami atsipeikėti po įvykusios tragedijos. Tačiau tai buvo tik pradžia tolimesnių įvykių eigai.
Įvykiai prie Televizijos bokšto
Sausio 12 dieną nuo 10 iki maždaug 12 valandos buvau prie Televizijos bokšto administracinio pastato Sudervės gatvėje. Žmonių buvo daug. Vieni šildėsi prie laužų ir dainavo. Kiti klausėsi radijo informacijos iš čia pastatytų garsiakalbių. O dar kiti žiūrėjo Lietuvos televizijos laidą per ant lengvojo automobilio stogo užkeltą „Šilelį“. Moterys vaišino saugotojus arbata ir sumuštiniais. Gatvėje buvo telkiama inžinerinė technika, kad atitvertų pravažiavimą neprašytiems svečiams.
Pasikalbėjęs su pažįstamais, išėjau namo. Nusprendžiau vėl čia ateiti sausio 13 d. apie 6 valandą, kuomet būna mažiausiai žmonių. Tačiau įvykiai klostėsi kur kas sparčiau nei aš galvojau.
Apie pirmą valandą sausio 13 dieną per radiją išgirdau, kad iš Šiaurės karinio miestelio į miestą pajudėjo šarvuočiai ir tankai. O apie 1.30 val. jau išgirdau kelis kurtinančius sprogimus ir automatų šūvių serijas. Tapo aišku – prasidėjo Televizijos bokšto puolimas. Apsirengęs staigiai išbėgau į gatvę. Bokšto link lėkė automobiliai. Mane ir dar vieną vyriškį paėmė pro šalį važiavęs automobilio vairuotojas. Sustojome prie Karoliniškių poliklinikos, nes arčiau privažiuoti jau nebuvo galima. Žmonės iš visų pusių tiesiog plūste plūdo prie Televizijos bokšto prieigų. Artėjant prie bokšto, sutikau keletą žmonių, kurie matyt sutriko dėl panaudoto smurto ir ėjo iš įvykių vietos.
Automatų šūviai netilo. Retkarčiais šaudė tankų pabūklai, nuo kurių po kojomis atrodo virpėjo žemė ir dužo šalimais esančių gyvenamųjų namų langai. Nakties tamsą bokšto kryptimi skrodė šarvuočių prožektorių šviesos stulpai. Girdėjosi pasipiktinusių žmonių balsai. Nuo Televizijos bokšto kalvos į papėdę Sudervės gatvėje leidosi žmonės, kiti dar ėjo prie bokšto. Iš čia susirinkusių žmonių balsų galima buvo išgirsti, kad jau yra užmuštų ir daugybė sužeistų gynėjų. Sprendžiant iš automatų šūvių ir retkarčiais kurtinančių tankų pabūklų šūvių, Televizijos bokšto šturmas dar tęsėsi. Girdėjosi žmonių balsai, šaukiantys pagalbos sužeistiesiems.
Į administracinio pastato automobilių stovėjimo aikštelę buvo atneštas žmogus. Žmonės sakė, kad jis jau miręs. Netrukus čia atvažiavo keli greitosios pagalbos automobiliai. Atvykę medikai pradėjo teikti pagalbą sužeistiesiems. Norėdami įsitikinti, kad šalia gulintis žmogus tikrai negyvas, mes, keli vyrai, jį nunešėme prie greitosios pagalbos automobilio. Šį žmogų apžiūrėjusio mediko išvada buvo galutinė… Jis jau miręs. Paėmę iš greitosios pagalbos atsarginius neštuvus, paguldėme užmuštą žmogų ant jų ir nunešėme ant šaligatvio, nes užmuštųjų greitosios pagalbos mašinos neėmė.
Į šią vietą atvažiuodavo vis daugiau greitosios pagalbos automobilių. Iš minios pasigirdo balsas, kad sužeistieji nebūtų vedami prie karinės greitosios pagalbos mašinos, kuri buvo įsimaišiusi tarp kitų greitosios pagalbos mašinų. Retkarčiais girdėjau kreipimąsi rusų kalba, kad sužeistuosius vestų ir į jų mašiną.
Toliau nuo šios vietos, prie tilto, kur kertasi gatvės ir yra pravažiavimas į Televizijos bokštą, stovėjo keli tankai. Ten esantys žmonės kažką skandavo, tačiau triukšmas ir tankų motorų ūžesys trukdė suprasti, ką jie šaukė. Tankai pastoviai sukdavo savo pabūklus aplinkui ir tokiu būdu vertė arti esančius žmones pritūpti, kad jie išvengtų sužeidimų. Nors dar girdėjosi šūviai ir kurtinantys sprogimai, dalis žmonių kopė gana stačiu šlaitu į kalvą prie Televizijos bokšto. Užlipau ant kalvos ir aš. Aplink Televizijos bokštą buvo išsidėstę šarvuočiai, kurie palaikė desantininkų puolimą ir prožektorių šviesomis skrodė tamsą bokšto kryptimi. Aplink buvo daug dūmų, matomumas labai ribotas, todėl nemačiau kas vyko prie pat bokšto. Tačiau iš žmonių elgesio galima buvo suprasti, kad jie desantininkų yra stumiami nuo bokšto prieigų tolyn į apačią. Šalia manęs artėjo du jaunuoliai. Pamačiau, kad vieno iš jų sužeista dešinė ranka. Rankos plaštaka buvo kruvina. Supratau, kad sužeistasis nenori eiti pas medikus. Man įsiterpus, atrodo, pavyko jį įtikinti. Kartu patraukėme žemyn prie administracinio pastato, kur stovėjo greitosios pagalbos automobiliai. Kuomet įsitikinau, kad jaunuoliui jau suteikiama medicininė pagalba, pasitraukiau.
Čia susirinkusių žmonių veidai buvo apimti skausmo ir nevilties. Vyrų veiduose galima buvo įžiūrėti bejėgiškumą, kad neturi kuo tinkamai pasipriešinti barbarams ir galvažudžiams, praliejusiems nekaltų žmonių kraują. Jie neišsigando tankų, šarvuočių ir apsiginklavusių desantininkų. Visi čia atėję jautėme panieką kruviniems budeliams, atnešusiems mums tiek daug skausmo.
Iš įvykio vietos išėjau prieš penkias, nors labai daug žmonių nesiskirstė.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 50–60