1991m. iš sausio 12-os į 13-ąją buvau prie Televizijos bokšto.
Apie 1.15 val. nuo Kosmonautų prospekto ir Sudervės gatvės pasigirdo tankų burzgimas ir beveik tuo pačiu metu pasigirdo stiprūs patrankų šūviai. Žmonės nejudėjo iš vietos, tik vieni kitiems patarinėjo būti truputį išsižiojusiems. Kryžminė prožektorių šviesa raižė visą TV bokšto teritoriją, apšviesdama žmones. Po kojomis sproginėjo kažkokie paketai, pažerdami kibirkščių pluoštus. Pasipylė automatų papliūpos. Žmonės stovėjo kaip suakmenėję, nejudėdami iš vietos.
Tuo momentu aš stovėjau netoli vielinės tvoros prieš administracinio pastato centrinį įėjimą. Sudervės gatve atvažiavusieji tankai ir paskui juos ėję desantininkai supo Televizijos bokštą ir administracinį pastatą priešingoje centrinio įėjimo pusėje. Tankai ir desantininkai šaudydami prasiveržė pro žmonių minią, įvažiavo į bokšto teritoriją, aptvertą vieline tvora. Ten, atėję nuo bokšto, prie laužo šildėsi žmonės. Pastebėję įsiveržusius tankus ir važiuojančius tiesiai į juos, lyg banga bloškėsi nuo laužo į patvorį, užleisdami tankams kelią. Tuo tarpu į patį šios teritorijos vidurį (kur buvo laužas) buvo primesta „dujinių šaškių“, kurių dūmai uždengė visą teritoriją ir važiuojant tankams nebuvo galima įžiūrėti kur pasitraukti. Žmonės lyg suakmenėję stovėjo prisiploję prie vielinės tvoros. Įvažiavęs vienas tankas staigiu judesiu pasuko į dešinę, kur stovėjo prisiglaudę prie tvoros žmonės. Tuo momentu keli jaunuoliai šoko per tvorą, kiti liko stovėti nejudėdami iš vietos. Tankas važiavo tiesiai į žmones. Mes, kurie stovėjome prie gatvės žemiau tvoros, visą tą šiurpų vaizdą matėme labai gerai ir savo šauksmais norėjome sustabdyti tanką. Tik pasigirdus iš patvorio klaikiam moters klyksmui supratome kas įvyko, tai dar patvirtino daugiau aimanuojančių balsų iš ten.
Ir toliau nesiliovė automatų papliūpos, sproginėjimai ir akinančios šviesos. Iš administracinio pastato kiemelio išnešė peršautą jaunuolį. Bėgau žiūrėti kas jis, gal mano… Kai atsisukau į patvorį, nuo kurio dar sklido dūmai į mūsų pusę, ten nieko jau nebebuvo, išskyrus patvoriu išsidėsčiusius desantininkus, atkreiptais į mus automatais. Kažkas sušuko, kad dalis tankų važiuoja prie Aukščiausiosios Tarybos, daugelis žmonių skubėjo ten. Tuo metu iš administracinio pastato išbėgęs policininkas šūktelėjo žmonėms, kad neatsitrauktų, nes yra daug sužeistų ir žuvusių, kurie dings be žinios. Šaudymai ir kiti gąsdinimai tęsėsi kelias valandas. Ryte 7 val. aš išvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos. Žmonių prie bokšto dar liko daug.
1991 m. sausio 11 d. budėjome prie Spaudos rūmų Kosmonautų prospekte. Apie 12.30 val. atvažiavo kelios desantininkų mašinos. Vienas desantininkų būrys, išsirikiavęs eilėmis viena po kitos, greitai atbėgo prie rūmų ir puolė beginklius žmones, vikriai daužė automatų buožėmis ir spardė kojomis.
Smūgiu į galvą buvau parversta ant žemės ir lipant ant manęs desantininkams (veržiantis į priekį) nebepajėgiau atsikelti. Esu dėkinga nežinomam vyriškiui, padėjusiam man atsistoti šiuo sudėtingu momentu. Desantininkai, žiauriai mušdami žmones, greit prasiveržė prie langų, nors vyrai, talžomi šautuvų buožėm, stovėjo kaip mūras. Desantininkai išdaužė rūmų langus ir suėjo į vidų. Vieni jų atsistojo, šautuvus atstatė prieš mus, kiti lyg išprotėję daužė fojė baldus, dar kiti rinko į vidų subirusias storo stiklo šukes ir mėtė jas žmonėms į veidus. Tuo metu pro mus išbėgo jaunuolis kruvinu sužeistu veidu, kuris šturmo metu buvo balkone ir į jį šovė kariškis, buvęs mašinoje, stovėjusioje gatvėje.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 47–49