Sausio 12 d. budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos iki vėlaus vakaro. Apie 23 val. grįžau namo tikėdamasis tą naktį gerai pailsėti. Tačiau ta naktis buvo iš sausio 12-osios į 13-ąją…
Apie pusę antros išgirdome šaudančius ir Kosmonautų prospektu važiuojančius tankus. Skubiai apsirengėme ir išbėgome prie bokšto. Bėgome artimiausiu keliu – pėsčiųjų takais. Ant laiptelių prie Televizijos bokšto (nuo Lazdynų pusės) buvo pilna žmonių, visi skubėjo ginti bokšto, ginti Lietuvos laisvojo balso. Atbėgom ant kalvos esančia aikšte prie bokšto, ten tankų dar nebuvo. Tačiau priėję prie kalvos šlaito į Sudervės gatvės ir į centrinio įėjimo į bokštą pusę, apačioje, Sudervės gatvėje pamatėme žmonių minią pastojusią tankams kelią į bokštą. Tankai sukiojo pabūklų vamzdžius, prožektorius tai į minią Sudervės gatvėje, tai į mus, stovinčius ant kalvos. Tankai šaudė.
Netrukus išgirdome šūktelėjimą – tankai. Atsisukę pamatėme kitus tankus, važiuojančius prie bokšto nuo Žvėryno pusės. Visi, kurie stovėjome viršuje, nubėgome prie bokšto ir jį apjuosėme. Susikibome rankomis. Aš atsidūriau pirmoje (priekinėje) grandinėje. Tuoj pat privažiavo tankai. Vienas tankas sustojo prieš mane, kitas – kairiau nuo manęs. Kitų tankų negalėjau matyti, nes juos užstojo bokštas. Vos tankams sustojus, iš už jų išniro desantininkai. Kadangi jie puolė žmones tik 3–4 m arčiau manęs (pakankamai arti), tai spėjau pamatyti jų sužvėrėjusius veidus, žvilgsnius (teatleidžia man žvėrys už išsireiškimą „sužvėrėjusius…“, nes žvėrių žvilgsniai žymiai žmoniškesni už tų budelių žvilgsnius). Desantininkai metė į priekį sprogstamuosius paketus ir, iškėlę virš galvų automatus, puolė beginklius tyliai stovinčius žmones. Tuo pačiu metu šovė ir tankai. Kairiau mūsų išbiro bokšto stiklai, pasigirdo žmonių dejonės (tyliai ir trumpai). Ten nutrūko grandinė. Mes pabandėme užtaisyti atsiradusį plyšį patraukdami savo grandinę kairėn. Tačiau pajudėjome tik vieną žingsnį. Prasidėjo kraupiausia nakties dalis – desantininkai pradėjo šaudyti į žmones (be jokio perspėjimo, be įspėjamųjų šūvių). Kad jie šaudo ne tuščiais šoviniais įsitikinome jau po pirmųjų šūvių pamatę krintančius žmones. Iš minios ir iš bokšto pusės, t.y. iš bokšto gynėjų pusės, jokio šūvio negirdėjome, joks desantininkas (bent iki žudynių pradžios) nenukentėjo. Aš tai gerai mačiau, nes pradėję žudyti desantininkai buvo tik per 3–4 m nuo manęs.
Vieni desantininkai šaudė kokių 2 m atstumu nuo savęs į šaligatvį, nuo kurio kulkos atšokę kilo aukštyn ir lėkė į žmones, kiti šaudė tiesiai į žmones.
Prasidėjus žudynėms ir desantininkams veržiantis per išdaužtus langus į bokštą, supratome, kad tolesnis bokšto gynimas beprasmis. Todėl po truputį pradėjome nuo jo trauktis. Tačiau budeliai šaudė ir į besitraukiančius žmones.
Tankai iš kulkosvaidžių šaudė trasuojančiomis kulkomis virš žmonių galvų. Tačiau keletą kartų trasuojančios kulkos praskriejo ties mano kojomis ir krūtine (visiškai pro mane).
Žmonės krito (netoli manęs) net kai buvome 30–50 m atstumu nuo bokšto. Vieną žmogų kulka pasiekė net netoli laiptelių į Lazdynus.
Šių žudynių metu panikos tarp žmonių nebuvo. Nors žmonių buvo tūkstančiai, tačiau visi traukėsi ramiai. Jokio blaškymosi, jokio bėgimo. Vieninteliai bėgimai – tik prie kritusio žmogaus.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 45–46