Aš, Rita Plytnikienė, gyvenanti Vilniuje, 1991 m. sausį buvusi prie Televizijos bokšto, rašau tik tai, ką pati mačiau.
Naktį, sausio 13 d., apie 1.30 val. buvau namie. Išgirdau labai stiprų trenksmą, sudrebinusį net mūsų monolitinį 16-os aukštų namą. Puoliau prie lango, stengiausi pamatyti, kas vyksta prie Televizijos bokšto. Vėl tvykstelėjo raudona pašvaistė nuo viaduko pusės link bokšto ir sudrebėjo namas. Supratau, kad šaudo. Skubiai apsirengėme abu su vyru ir išskubėjome iš namų. Liftas neveikė, tekini nusileidome laiptais iš 16 aukšto ir – bėgte link bokšto. Iš aplinkinių namų taip pat skubėjo žmonės į šaudymo vietą. Kiek ėjome, lipome laiptais, vedančiais į bokšto aikštelę, visą laiką šaudė. Labai smarkiai. Skubėjom ten, kur šaudė. Iš tos pat pusės girdėjosi ir minios skandavimas: “Lie-tu-va!” Priėję prie šlaito, apačioje, gatvėje, pamatėme tanką, kuris šaudė. Jis stovėjo apsuptas skanduojančios minios, sustojęs priešais užbarikaduotą lengvosiomis mašinomis, autobusais ir mašinomis su smėliu gatvę. Net naiviai apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nepravažiavo, neišdrįso. Bet tuoj supratau, kad šitas kurtinančiai šaudantis tankas – tik dėmesiui nukreipti nuo tikro puolimo. Daug žmonių bėgo prie to tanko, o tuo metu kažkas sušuko: “Supa, bėkit prie bokšto!” Atsigręžėm į bokštą. Iš kitos pusės, palei bokštą supančią vielinę tvorą, slinko grėsmingai švysčiojanti žibintų šviesom tankų ir dengtų karinių mašinų kolona. Mes, kaip ir kiti aplink buvę žmonės, pasileidome link bokšto. Buvo nepaprastai slidu. Mes su vyru laikėmės įsikibę vienas kito, kad nepasimestumėm, nevalingai gūždamiesi ir pritūpdami nuo kiekvieno tanko šūvio. Prie bokšto arčiau priėjome pralindę pro skylę vielinėje tvoroje, kurią mačiau dieną, vaikščiodama aplink bokštą su vaikais. Bokštas jau buvo apsuptas tankų, kurie privažiavo suniokodami tvorą. Baigus supti bokštą, į orą paleido kelias signalines raketas. Priešais mus stovėjo tankas ir jau atbėgę žmonės, daugiausia jauni vyra. Dešinėj pusėj, prie kažkokio mažo statinio, gal ten elektros skydinė, nežinau, stovėjo 3 ar 4 policininkai ir šnekėjosi. Kas vyko prie pat bokšto, nemačiau, užstojo tankas ir žmonės. Bet viską galima buvo numanyti. Atsidarė tanko liukas, pasirodė tankisto galva. Žmonės skandavo: “Fa-šis-tai!” ir “Gė-da!” Kažką iš tanko metė į žmones, stovinčius prie bokšto. Tikriausiai tai buvo sprogmenys. Dar matėme, kaip iš to paties tanko kažką laistė ant žmonių. Tai buvo kažkoks skystis, kuris labai smarkiai garavo. Girdėjosi automatų šūviai. Bet ir tai neišvaikė žmonių. Tada dingo tankisto galva, užsidarė tanko liukas ir baisus garsas tarytum trenkė per galvą. Atsipeikėjus apsidairiau, kas atsitiko, pasirodo, iššovė priešais mus stovėjęs tankas, vėl išlindo iš jo tankistas. Gyva žmonių užtvara jau aiškiai buvo pralaužta, nes metodiškai, iš eilės ėmė dūžti pirmo aukšto langai. Kas ir kaip daužė, nemačiau, mačiau tik viršutinę stiklų dalį, stiklai iš eilės visi išbyrėjo. Labai smarkiai šaudė. Girdėjosi pavieniai šūviai ir automatų papliūpos. Į žmones ir aplinkinius namus ėmė šviesti akinančios galingų prožektorių šviesos. Pasakiau: “einam, nes nušaus”. Viltys ką nors padaryti, pavyzdžiui, užtverti kelią desantininkui pasirodė apverktinai naivios. Ten, prie bokšto, tamsos, šūvių, sprogimų, šauksmų ir skandavimų košmare pasidarė visiškai aišku, kad tokią peklą užkurti taikos metu galima tik gavus žmogaus, pasivadinusio sovietų prezidentu, įsakymą.
Mūsų ir mūsų vaikų laisvei nei mes, nei šalia stovėję žmonės nebuvom sužeisti. Spiginant prožektoriams ir aidint šūviams nuėjom prie tos pačios skylės tvoroje. Niekas iš aplinkinių žmonių nebėgo, nesigrūdo. Nebuvo jokios panikos. Prie skylės tvoroj buvo eilė išeinančių, bet jie pasitraukė ir praleido vedamą sužeistą žmogų. Ką pravedė, nemačiau, nes buvo tamsu. Aplinkui girdėjosi šaukiant: “Greitąją!”, “Gydytoją!” Namo mus vijo nerimas dėl paliktų namie vienų miegančių vaikų. Grįžę vyresnįjį sūnų radom atsibudusį nuo šūvių. O jis taip laukė šitos dienos. Sausio 13-ąją jam sukako 13 metų. Pirmieji jį su gimtadieniu pasveikino Gorbačiovo tankai ir desantininkai. Grįžę namo dar labai ilgai girdėjom tankų ir automatų šūvius, kurie aidu atsiliepė nuo aplinkinių namų. Vyras, išėjęs į laiptinės balkonėlį parūkyti, dar matė pralekiančias virš mūsų 16 aukštų namo raudonai šviečiančias tamsoje trasuojančias kulkas. Nuo bokšto pusės švysčiojo stiprios prožektorių šviesos, akindamos žmones. Matyt tam, kad negalėtų įžiūrėti, kas dedasi prie bokšto, kaip likviduojami kruvinojo sekmadienio pėdsakai. Ir mes daugiau nebematėm, kas vyko prie bokšto.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 22–26