Pareiškiu, kad tą baisią naktį 1991.01.13 buvau prie Televizijos bokšto. Tuo baisiausiu laiku mes stovėjom prie tanko, kuris stovėjo ant gatvės prieš tą aukštą šlaitą prieš bokštą ir daužė mašinas, sukinėdamas patrankos vamzdį, ir signalizuodamas, kad žmonės nuo jo pasišalintų. Šaudė iš patrankų 3 kartus. Žmonės buvo apkurtinti, nes niekas nesitikėjo ir nespėjo užspausti ausų rankomis. Staiga pasigirdo šauksmas: “Vyrai! Tankai puola bokštą nuo miško pusės ir į didžiulę žmonių minią važiuoja.” Mes visi, kurie stovėjome prie to tanko, bėgom prie bokšto. Dužo bokšto stiklai, desantininkai šaudė kur papuola. Buvo tamsu ir daug dūmų. Girdėjosi žmonių šauksmas, dejonės. Netoli manęs suklupo vyras. Jį paėmė ant rankų, nešė į apačią, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos. Su jais nusileidau ir aš. Visos greitosios pagalbos mašinos buvo prikrautos sužeistų ir negyvų žmonių. Jam nebuvo vietos. Šalia stovėjusios mašinos savininkas atidarė dureles ir sužeistąjį paguldė ant užpakalinės sėdynės bei išvežė į ligoninę. Netoliese prie namų sodelyje paguldė tris žuvusiuosius, kuriuos apžiūrėjo gydytojai. Šalia manęs stovėjęs vyras paprašė nuvežti į namus (gyvena prie “Minsko” parduotuvės), nes jam buvo labai bloga. Aš buvau su savo mašina. Važiuojant atgal mane sustabdė prie “Žalgirio” stadiono, netoli jo yra viešbutis. Moteris sakė, kad atvyko čekoslovakų korespondentai ir nori patekti prie bokšto. Paėmiau ir nuvežiau juos prie bokšto. Jie filmavo sulaužytas ir išdaužytais stiklais mašinas. Žmonės jiems sakė, kad slėptų kameras, nes desantininkai sudaužys arba atims, kadangi jau ne vienam buvo taip padaryta. Tada jie mane pakalbino nuvežti prie Radijo ir televizijos komiteto, Konarskio gatvėje. Ten jiems irgi buvo sunku filmuoti, nes buvo daugybė desantininkų ir priešiškai nusiteikusių civiliai apsirengusių žmonių. Stovėjo kartu su desantininkais dviem eilėm vienas prie kito. Mes priėjom prie gyvenamojo namo. Ten stovėjo milicininkai. Liepė slėpti kameras korespondentams. Padedant žmonėms, kad nematytų desantininkai, mes įėjom į gyvenamojo namo trečiąjį aukštą. Ten korespondentai įsitaisė balkone ir filmavo, nors desantininkai su prožektoriais apšviesdavo visus namus ir stebėdavo, kad jų nefilmuotų. Žmonės mus perspėjo, kad būtume atsargūs, nes desantininkai daužo kameras. Išėję iš to namo, per kiemus nuėjome prie Tarpmiestinės telefonų stoties, ten buvo ramu ir korespondentai galėjo įsijungti blykstes ir filmuoti. Po to atvežiau juos prie Aukščiausiosios Tarybos, ten jie dirbo toliau. Atsisveikinom ir aš grįžau 6 val. ryto namo.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 27–28