Jau po vidurnakčio, sausio 13 diena jau prasidėjo. Pirmosios minutės – jos kartu ir neramios, bet nuotaika prie Radijo ir televizijos komiteto gana pakili. Žmonės apspitę “Armonikos” ansamblį, visi kartu šoka ir dainuoja. Net ir tie, kurie jau traukė namų pusėn pailsėti po neramios savaitės, stabtelėdavo prie dainuojančiųjų ir pasilikdavo. Vis pasigirsdavo neramios žinios: bokšto link pajudėjo šarvuočiai ir tankai; tarp žmonių, budinčių prie Radijo ir televizijos komiteto bei Televizijos bokšto, gali būti persirengusių SA karininkų; kažkas bandė įsiveržti į Ministrų Tarybą. Žmonės gaudyte gaudė kiekvieną žinią.

Prieš pirmą valandą “Armonikos” koncertas pasibaigė. Vieni žmonės stovėjo, kiti – vaikštinėjo aplinkui, dar kiti šildėsi prie laužo, gėrė arbatą ir stiprinosi sumuštiniais. Tuo metu garsiakalbiai pranešė, kad prie Tarpmiestinės telefonų stoties, esančios Savanorių ir Žemaitės gatvių kampe, kviečiami budėti žmonės, gyvenantys tame rajone. Dalis žmonių, esančių prie Radijo ir televizijos komiteto, skubiai patraukė į tą pusę. Nerimą sukėlė ir tai, kad ton pusėn prašvilpė du ar trys šarvuočiai. Neilgai trukus pasigirdo kitas kvietimas: prie Televizijos bokšto mažoka žmonių, kviečiame rinktis ten. Tuoj po to išgirdome šūvių, tankų pabūklų trenksmus. Supratome, kad šaudo kažkur mieste. Iš pradžių nesusigaudėme kur: prie Aukščiausiosios Tarybos ar prie bokšto. Iš garso greitai susiorientavome: tai vyksta prie Televizijos bokšto. Matėme, kaip dalis jaunų vyrų sušoko į mašinas ir skubiai patraukė į tą pusę.

O šūviai prie bokšto vis pliekė ir pliekė. Žmonės su nerimu pradėjo būriuotis arčiau durų: vieni prie pastato, esančio arčiau gatvės, kiti prie pagrindinio įėjimo. Aš tuo metu buvau prie pagrindinio įėjimo. Kada atvažiavo šarvuočiai ir tankai nemačiau, bet aiškiai girdėjau vikšrų žvangesį. Nesinorėjo tikėti, kad jie darys ką nors rimtai. Matyt, kiekvienas save raminome: “Matyt, tik gąsdina. Nori mus įbauginti”.

Šarvuočiai nuo sankryžos (Konarskio ir Žemaitės gatvių) pasuko palei Radijo ir televizijos komitetą ir Konarskio gatve gana dideliu greičiu prašvilpė pro šalį. Vis dar tikėjome, kad tai tik bauginimas ir padrąsindami save skandavome “Lietuva! Lietuva!” Po minutės kitos šarvuočiai apsisukę grįžo atgal. Kartu su šarvuočiais pirmyn ir atgal važinėjo nelabai aiškios paskirties dengta mašina. Visas šis karavanas sustojo ties Radijo ir televizijos komitetu. Tuo metu paaiškėjo, kam buvo reikalinga dengtoji mašina: iš joje įtaisytų garsiakalbių lietuvių kalba pasigirdo kvietimas išsiskirstyti, taikiai atiduoti mūsų Nepriklausomą televiziją. Tuo pačiu metu, kai vadinamasis Nacionalinio gelbėjimo komitetas tikino mus, kad nori taikiai spręsti problemas, mes girdėjome pabūklų trenksmą bokšto pusėje, kuris vertė labai suabejoti deklaruojamu “taikingumu”. O mes skandavome “Lietuva bus laisva!”, skandavome taip, kad žmonių balsai nustelbė šūvių garsus. Skandavome, iš visų jėgų laikydamiesi vienas kito, spausdami kaimyno delną. O ką mes daugiau galėjome padaryti!

Jau po visų įvykių Kremliaus propagandistai tvirtino, kad pirmieji pradėjo šaudyti Televizijos ir radijo komiteto gynėjai, ir esą šaudė tuo metu, kai apsišaukėlių “gynėjų komitetas” kvietė taikiam dialogui. Jeigu jau jie tokie “taikūs”, tai kodėl net nepalaukę, kol žmonės apsvarstys išgirstus žodžius, pamąstys, ką daryti toliau, iš karto puolė beginklę žmonių minią.

Pirmiausia puolė pastatą, esantį arčiau gatvės. Mes, stovintys prie pagrindinio įėjimo, mažai ką matėme. Girdėjome automatų šūvius, tankų pabūklų trenksmus, žmonių šauksmus, stiklų žvangėjimą. Dar glaudžiau susispaudėme ir traukėmės arčiau durų. Nekantresnieji kaip tik atvirkščiai – puolė bėgti ton pusėn, iš kur sklido žmonių klyksmai.

Staiga tarp mūsų, beginklių žmonių, pradėjo sproginėti kažkokie sprogstamieji įtaisai. Kas juos mėtė į mus, net negalėčiau tiksliai pasakyti. Ar tai darė bėgantys desantininkai, ar jedinstvos smogikai, kurių buvo ir prie Radijo ir televizijos komiteto. Mėtė sprogmenis tiesiai į žmonių minią, nežiūrėdami, kur pataikys. Mus apėmė išgąstis, nes tokios akinančios ugnies, tokio sprogimų trenksmo juk daugelis mūsų buvo nepatyrę. Buvome apakinti, apkurtinti, daugelis parkrito ant žemės, slėpėmės už netoliese esančių medžių. Iš kai kurių sprogmenų pakilo dūmai. Visiškai nesimatė, kas dedasi aplinkui. Kažkas sušuko, kad tai gali būti ašarinės dujos, ir mes puolėme kas kuo turėjome dengtis veidus. Dūmai išsisklaidė ir tuomet jau išgirdome iš vidaus sklindančius dūžtančių stiklų garsus. Tarpduryje pasirodę desantininkai stūmė lauk budinčius milicininkus, nesivaržydami stumdė arčiau stovinčias moteris, išvarė iš vidaus ten buvusius žmones. Daugelis mūsų stovėjo apkurtinti, priblokšti, pasimetę. Netiesa, kad žmonių minioje buvo kažkokie vadovaujantys asmenys, kurie visus organizavo priešintis desantininkams. Ne, kiekvienas elgėmės taip, kaip supratome situaciją. Vieni bėgo prie gatvės, kur buvo tiek daug karinės technikos, kiti slėpėsi už medžių, treti, laikydamiesi vienas kito, vis dar gynė Komiteto duris, vis dar nesuvokdami, kad jau užimtas pastato pirmasis aukštas, kad ant galvų krinta dūžtančių stiklų šukės.

Štai tada, kai pastatas jau buvo desantininkų užblokuotas iš vidaus, į mus pradėjo ropoti tankai ir šarvuočiai, pabūklų ir automatų vamzdžius nukreipę į mus, beginklius Radijo ir televizijos komiteto gynėjus. Mes galėjome tiktai šaukti: “Ką jūs darot! Gėda! Lietuva bus laisva!” Ir tai ne visada galėjai išrėkti tai, nes balsas lūžo nuo pasipiktinimo, pasibjaurėjimo tuo, kas vyko aplinkui. Netoli pagrindinio įėjimo, ant nedidukės kalvelės buvo pastatyta palapinė, kurioje žmonės buvo susidėję savo daiktus: šiltesnius drabužius, termosus, sumuštinius. Tuo metu, apsisukusi ir pažiūrėjusi į kalvelę, pamačiau, kad ten jau stovi tankas ir rieda tiesiai į mus, akindamas žmones savo prožektoriais. Kai tankas atropojo prie pat pastato ir pabūklo vamzdį beveik įrėmė į duris, aš išgirdau, kad keli žmonės, kurie buvo civiliai apsirengę ir stovėjo tarp mūsų, pradėjo ploti ir šaukti “Ura!” Iš pradžių net neatkreipiau dėmesio, bet tai nuskambėjo tokiu disonansu, kad kažkur pasąmonėje užsifiksavo ir privertė suklusti. Papurčiau savo draugės ranką ir nustebusi kelis kartus vis klausiau “Ką jie šaukia? Kodėl? Ką tai reiškia?” Dabar, kai pradedu apmąstyti visas detales ir bandau prisiminti smulkmenas, man kyla įtarimas, kad sprogstamuosius įtaisus galėjo mėtyti būtent šie žmonės. Nes tuo metu į mus desantininkai dar nekreipė dėmesio. Jie “darė tvarką” prie pastato, esančio arčiau gatvės.

Iš tos pačios pusės kaip ir tankas atropojo keli šarvuočiai. Važiavo gana dideliu greičiu. Žmonės buvo priversti tekini pulti į šalį. Tik viena žila žilutėlė močiutė stovėjo prieš šarvuotį, tiesė rankas į desantininkus ir rusų kalba maldavo: “Sūneliai, ką jūs darote? Kur jūs važiuojate? Sūneliai, nešaudykit! Juk mes neturime ginklų! Kareiviai, tik nešaudykit!” Aš kaip sustingusi žiūrėjau į močiutę, kuri ėjo tiesiai prie desantininko, nusitaikiusio savo automatą tiesiai į ją. Atrodė – dar akimirksnis ir jis šaus, nes kareivio akys kažkaip negerai blizgėjo. Jis automato vamzdžiu stumtelėjo senutę ir labai bjauriai nusikeikė. Senutė krūptelėjo, bet ir toliau tiesė rankas į jį. Desantininkas pradėjo ją stumdyti, nepamiršdamas ir toliau keiktis. Čia, matyt, neišlaikė šalia esančių vaikinų kantrybė ir jie iš abiejų pusių pradėjo artintis prie desantininko, bet nieko nedarė, tik gėdino: “Ką gi tu darai, juk ji galėtų būti tavo motina!” O šis visai nesusigėdo, tik, pagąsdinęs serija šūvių į orą, nukreipė automato vamzdį į vaikinus. Vyrukai tik sugniaužė kumščius ir sukandę dantis stovėjo vietoje.

Kol stebėjau šią sceną, iš šarvuočių iššoko kareiviai ir automatus nukreipė į mus. Jei kuris iš mūsų sujudėdavo, pradėdavo šaudyti į viršų. Iš pradžių aukštai į orą, po to jau žemiau. Kareiviai nutempė į šalį senutę ir šarvuotis pajudėjo pirmyn. Prieš šarvuotį stovėjęs vyrukas bandė neleisti. Už jo nugaros buvo siena, kuri juosė statybų teritoriją. Visa ji buvo išpiešta vaikų piešinėliais. Niekaip nesuprantu, kam ši siena trukdė. Vienas desantininkas, lyg ir vadovavęs šiam šarvuočiui, liepė visiems trauktis, bet žmonės vis tiek stovėjo. Tik kai buvo likęs visiškai mažas tarpelis, vaikinai atšoko į šalį. Aš net sudrebėjau, nes dar akimirka ir jie būtų buvę pritrėkšti prie sienos. Šarvuotis gana lengvai išvertė sienos dalį, kartu nugriaudamas visiškai niekam netrukdžiusį elektros stulpą.

Tuo metu prie pat durų stovinčius žmones kareiviai pradėjo daužyti automatų buožėmis. Beginklius žmones stumdė, jiems grasino ir vertė trauktis. Visą šią sceną filmavo du žurnalistai ar privatūs asmenys. Net nusistebėjau, kaip visa tai atvirai darė. Nesislėpdami ir nesidangstydami. Juk ne kartą teko girdėti, kaip tokiais atvejais susidorojama su nepageidautinais liudytojais, kaip sudaužoma jų aparatūra.

Pasitraukiau arčiau gatvės. Ant kalvelės retučiuose krūmeliuose slėpėsi užsienio (berods japonų) žurnalistas. Jis tik su siaubu kraipė galvą, o akyse matėsi ašaros. Tikiu, kad net visai abejingą žmogų matyti vaizdai turėjo sujaudinti.

Dar ilgai aplinkui skambėjo šūviai: tiek automatų, tiek tankų pabūklų. Pirmyn ir atgal zujo greitosios pagalbos mašinos. Tuo metu širdyje pasidarė taip tuščia ir nyku. Galvojau: “Negi jau viskas? Negi dabar jau užeis tamsi naktis? Negi galėjo užimti Aukščiausiąją Tarybą? Ką galvoja tie žmonės, kurie dabar ramiai guli savo lovose?” Taip nyku nebuvo dar niekada gyvenime. Palaikė tik viena mintis: “Nieko jie nepadarys. Mes vis viena atsitiesime. Ne šiandien – tai rytoj”. Ši mintis vertė skubėti prie Lietuvos širdies, prie Aukščiausiosios Tarybos, kur skubėjo tuo metu tūkstančiai žmonių ne tik iš Vilniaus, bet ir iš visos Nepriklausomos Respublikos.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 14–21