Noriu parašyti, ką jaučiau tą kraupią sausio 13 d. naktį. Tai buvo mūsų antroji budėjimo naktis. Pirmoji sausio 12-osios naktis buvo kitokia. Budėdami prie Televizijos bokšto sužinojome, kad atvažiuoja tankai. Tačiau greit paaiškėjo, kad jie pasuko kitur. Jaunimas vėl pradėjo dainuoti ir šokti, degė laužai, žmonės šildėsi. Iki ryto skambėjo dainos. Įsiminė nuostabūs dainos žodžiai: “Padainuokime sustoję, kaip paukšteliai žaliam gojuj…”
Šiandien daug tų Paukštelių nėra tarp gyvųjų. Jie žuvo už Lietuvos laisvę. Ilsėkitės ramybėje, Lietuvos Paukšteliai.
Sausio 13-osios naktį apie 1.20 val. išgirdau tankų ūžesį. Pro langą pamačiau, kad jie važiuoja prie bokšto. Galvojau širdis iššoks iš krūtinės. Griebiau paltą ir nubėgau prie bokšto. Gatvėje pamačiau daug prie bokšto skubančių žmonių. Bėgdama turėjau gavojau tik apie tai, kad kaip nors sustočiau ten, kur buvo mano dukra ir sūnus su draugais. Tą minutę norėjau būti su tais, kurie gynė bokštą. Žmonės jau buvo susikibę rankomis, aš paskutinę minutę atsistojau tarp žmonių. Tvirtai susikibome rankomis. Tankai dideliu greičiu lėkė prie mūsų. Mes šaukėme “Lie-tu-va!” Ne, nebėgome nuo jų. Mus apsupo. Paskendome tirštuose dūmuose. Driokstelėjo vienas po kito tankų šūviai. Pabiro stiklai. Staiga, prasisklaidžius dūmams, pamatėme prieš mus stovinčius desantininkus su atkištais į mus automatais. Žmonės puolė į tą pusę, iš kurios pasigirdo automatų tratėjimas. Aš pamačiau į kaktą sužeistą vyrą. Iš kaktos sruvo kraujas. Padėjau nueiti į greitosios pagalbos mašiną. Klausiau: “ką jie jums padarė”. Žmogus tik kartojo “niekada negalvojau, kad jie šitaip gali”. Nuskubėjau vėl prie bokšto galvodama padėti sužeistiesiems. Lipdama į kalną pamačiau, kaip žmonės nešė žuvusius, o automatai dar netilo, tankai spigino žmonėms į akis.
Desantininkai žmones jau buvo nuvarę nuo bokšto. Prie eglaičių netoli bokšto pamačiau klūpinčią moterį su rožančiumi rankose, prašančią Dievo pagalbos.
Desantininkai mus pradėjo varyti iš teritorijos, jiems padėjo tankai. Dukra matė iš automatų lekiančias trasuojančias kulkas. Sūnus pasakojo, kad desantininkai šaudė į kojas, krito vienas vaikinas, krito kitas…
Tą kraupią naktį mane ir mano vaikus mirtis aplenkė. Mūsų širdyse liko amžinas liūdesys dėl žuvusiųjų už Lietuvą.
Tą naktį kraupiau nei patrankų griausmas nuskambėjo Jermalavičiaus balsas. Jis kalbėjo “Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto” vardu. Nustėrau, kaip drįso Jermalavičius, susitepęs nekaltų žmonių krauju, į mus prabilti “sesės ir broliai”!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr.20
Lapų Nr. 11–13