Parodymai apie įvykį Vilniuje, S.Konarskio gatvėje, 1991 m. sausio 13 d. naktį
Žinodami, kad budėtojų gretos Nepriklausomybės aikštėje labiausiai išretėja paryčiais, mes su kaimynu architektu Albertu Lamausku nutarėme į Vilnių važiuoti vakare ir budėti per naktį. Važiavome A.Lamausko “Moskvičiumi” keturiese: jis su žmona bei sūnumi ir aš. Artėjant prie Vilniaus, per radiją išgirdome raginimus skubėti prie Radijo ir televizijos komiteto. Tad ten ir nuvažiavome naktį apie pusę pirmos. Suradę vietos pastatyti automobilį šalia gyvenamųjų namų S.Konarskio gatvėje, nuėjome prie laužo, kuris degė priešais senąjį Radijo komiteto pastatą.
Apie laužą būriavosi, manyčiau, keli šimtai žmonių, daugiausia jaunimo. A.Lamausko sūnus Darius greitai įsijungė į ratelį, o mes žiūrėjome į šokėjus ir šnekučiavomės. Jau pripratome budėti be ypatingų nuotykių, tad ir šį sykį manėme laimingai sulauksią ryto, o tada važiuosią į Nepriklausomybės aikštę išklausyti šv. Mišių.
Apie pusę dviejų atvyko “Armonikos” ansamblis, kuris maždaug pusvalandį gražiai grojo ir dainavo. Jiems išvažiavus, žmonės staiga pradėjo traukti Žemaitės gatvės kryptimi. Pasigirdo balsai – “tankai, tankai”. Mes taip pat ten ėjome, bet išgirdę vieno iš budėtojų kvietimą sugrįžti ir užstoti duris – sugrįžome prie laužo. Per garsiakalbį pasigirdo trumpa V.Landsbergio kalba apie padėties pavojingumą.
Buvo keletas minučių trečios, kai nuo Žemaitės gatvės pasirodė karinių mašinų kolona. Priekyje važiavo šarvuotas sunkvežimis, paskui jį pora tankų, vėl šarvuotas sunkvežimis… Aš, pasilypėjęs ant izoliuoto šiluminės trasos vamzdžio, dar stebėjau nuvažiuojančius karius, kai prie durų į Radijo komitetą pasigirdo nerimo balsai. Žmonės, stovintys ant laiptų, ypač garsiai pradėjo melstis. Lyg atsakymas į jų maldą pasigirdo šūviai ir pasklido dūmų ar dujų kamuoliai. Šalia manęs stovėję žmonės pakėlę rankas skandavo “Lie-tu-va, Lie-tu-va”. Jaunimas drąsiai stovėjo vietoje ir energingai protestavo prieš šaudančius kareivius.
Man dūmai trikdė kvėpavimą, o ypatingai sukrėtė patrankos šūvis. Pasijutau visiškai bejėgis priešintis kariškiams. Iš ankstesnių budėjimų jau buvau apsisprendęs: susidūręs su kareiviais – jėga nesipriešinti, o visų pirma būti įvykio liudininku.
Netrukus pro mane prabėgo kareiviai su į priekį nukreiptais automatais. Jie puolė naujuosius televizijos rūmus. Pasijutau lyg žvėris, apsuptas medžiotojų. Nusprendžiau pasitraukti iš mūšio lauko ir perbėgau skersai S.Konarskio gatvę. Ten, prie gyvenamųjų namų, stovėjo ir daugiau žmonių. Šaudė automatai, tvyrojo bjaurūs dūmai, o iš garsiakalbio girdėjosi sunkiai suprantamas lietuviškas balsas, minėjęs “nacionalinio gelbėjimo komitetą”.
Neužilgo pajudėjo du ar trys tankai, kurie, laužydami krūmus, išvertę gelžbetoninę tvorą nuvažiavo prie televizijos rūmų. Kadangi dauguma rūmų langų buvo apšviesti, gerai matėsi, kaip nuvažiavę jie apsisuko ir sustojo, o prie durų vis dar stovėjo žmonės ir pakėlę rankas šaukė.
Automatų šūviai neatlyžo. Retkarčiais šaudė patrankos. Atrodė greta esantys namai subyrės, tačiau byrėjo tik langų stiklai. Netoli mūsų nukrito paketas, iš kurio virto dūmai.
Be dešimties minučių trečią valandą susitikau Lamauskus. Nutarėme trauktis. Per kiemus išvažiavome į Savanorių prospektą ir pasukome į Kauną. Tik išvažiavę iš miesto, pajutome, kad kvėpuoti darosi lengviau, nes nebesijaučia dūmų kvapo.
Važiavome tylėdami. Man įkyriai lindo vaizdai iš pokario metų: areštai, kratos, trėmimai ir kt.
Parvažiavęs į Kauną iki pat ryto su žmona žiūrėjau televizijos laidą iš Kauno. Pagalvojus apie tai, kad reikėtų vėl eiti saugoti objektų, apimdavo baimė.
Tik trečiadienį, Vilniuje dalyvaudamas žuvusiųjų laidotuvėse, atrodė, jau nusiraminau.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 20
Lapų Nr. 8–10