Grįžusi iš ligoninės, radau namie valstybės laikraštį “Lietuvos aidas”, kurį vienintelį skaitau nuo pradžios iki galo, nes man atrodo, kad jame telpa visa Lietuva.
Esu Sąjūdžio rėmėja visomis savo proto ir sielos galiomis. Su anūkais, sūnumis eidavome į visas sueigas, mitingus. Širdis džiaugiasi, kai matau sūnaus atlape trispalvę, o anūkėlio rankoje trispalvę vėliavėlę. Deja, ir po džiaugsmo ateina kančia, siaubas, liūdesys.
Tą šeštadienį budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, padovanojau Gorbačiovui, ištiesusiam ranką į pasaulį, 1 rublį. Pajuokaudami, pasikalbėdami, sulaukėme vakaro. Parėjau namo, sūnūs budėjo prie Televizijos bokšto. Nuėjau ir aš ten. Susikaupę, sušalę, bet guvūs budėjo žmonės iš rajonų, kaimų, vietiniai. Su kaimyne budėjome iki 24 val. Parėjau namo, klausiausi televizijos laidos, jautėsi kažkokia įtampa, miegoti nėjom. Ir štai apie 1.50 val. sugriaudėjo, pabiro langai. Pašokom ir nubėgom prie Televizijos bokšto. O čia jau dūmai, sudaužyti teritoriją apšviečiantys žibintai, tamsą skrodė prožektorių šviesa, tratėjo kulkos, iššovė tanko pabūklas. Kareiviai mums jau neleido eiti prie tos žmonių grupės, kurie žiedu apsupę buvo Televizijos bokštą ir administracijos pastatą. Dar tik prieš 1,5 val. mes su Polina sėdėjom ant palangės ir kalbėjom, kaip nujausdamos, kad gal reikėtų eiti namo atsinešti kokių vaistų ar kokių tvarsčių maža ko. Gi Polina sako, taigi čia pat – jei ko reikės, nubėgsim greit namo. O, Dieve, stovėjom suakmenėję, žmonės niekur nesitraukė, buvo jų tą naktį daug, ypač jaunimo, studentų. Jie dainavo, buvo susikibę kai šaudė. Žmonės šaukė “Lietuva, Lietuva, Lietuva!” O Dieve! Mano sūnūs buvo visai ten prie tvoros, aš negalėjau nė žingsnio žengti, suakmenėjau. Tik girdėjau šūvius, griausmą. Ausyse spengė, atrodė kažkas galvoj trūko. Kai į mus atsuko prožektorių, kažkoks vyras mane pastūmė, aš pargriuvau (o buvo purvas, šlapia žemė), mes šliaužėm. Žmonės pradėjo gelbėti tuos, kurie pasruvo krauju. Mano Evaldas su draugu Roku ir kitu draugu iškėlė rankas, nes ten dar buvo iškelta vėliava, sušuko “Lietuva!” ir į jį iš už nugaros šovė, jis parkrito ant Roko, o Rokas, paguldęs jį ant savo striukės, tempė. Aš negaliu ramiai rašyti ir dabar mane purto šaltis. Man užgulė ausys, pradėjau nieko negirdėt (dabar gydytojai nustatė abiejų ausų kurtumą ir ausies nervų uždegimą). Aš jau esu palaidojusi savo šešiolikos metų sūnų, tai man buvo šovusi tokia mintis – lėkt prieš tą baisų tanką, tegu į mane šauna, geriau aš mirsiu, kam šaudo jaunus vaikinus, kaip žudikai į nugaras, į kojas. Aš mačiau tą kareivį – jis ne kareivis, tai vyresnysis, nes atrodė apie 40 metų su neperšaunama liemene ir kauke ant veido. Jis kaip Judas ne tik kad slėpė savo veidą, bet jis saugojo save, žudydamas kitus. Bėgiojau iš vietos į vietą, ieškodama savo sūnų, o kareiviai neprileido, nes tanketės apsupusios buvo tą bokšto vietą jau iš visų pusių.
Parėjau namo suakmenėjus, neverkiau, tik visa drebėjau. Pamačiau atbėgančias dvi mergaites ir vaikiną. Tai vienas iš tų, kuriuos mušė automato bukuoju galu. Nuvedžiau pas Polę, sutvarstėme galvą ir nubėgau į namus kviesti greitosios, nes mūsų namai kitoj bokšto pusėj. Greitojoje pagalboje man atsakė, kad automobiliai jau išvažiavo prie bokšto.
Stovėjau prie lango tamsiam savo kambary, laukiau savo sūnų, o jų nėra. Išbėgau vėl prie bokšto tvoros, bet jau žmonės bėgo kas kur, nes dar šaudė, vieni ėjo į Lazdynų mišką, kiti į kitą pusę bokšto prie vandens valymo įrenginių, kur juos taip pat pasitiko automato šūviai. Aš gi už eglučių pakalnėj gulėjau ir laukiau sūnų. Mačiau, kaip žmonės nuėjo į mišką, bet su iškelta trispalve, aš negalėjau jais nesididžiuoti. Tai Lietuva, tai lietuviai, aš niekad taip nejaučiau pasididžiavimo, kad esu lietuvė, kad gyvenu savo žemėj, savam krašte, kad širdim esu prisiglaudusi prie savo žemės ir savo žmonių.
Parėjau namo 4.10 min. Jaučiausi prislėgta, tarytum po laidotuvių (lygiai toks jausmas buvo kai palaidojau savo 16 metų sūnų, pirmą naktį nesumerkiau akių). Aš dar nežinojau, kad tiek užmuštų ir sužeistų, bet mano akyse žmonės buvo dar gyvi, aš juos mačiau šaukiančius “Lietuva, Lietuva, Lietuva!”, o vėliava aukštai iškelta jaunų rankų plevėsavo. Dieve, kokie didingi mano krašto žmonės, lietuviai, kokie jie galingi savo tikėjimu.
Ir štai suburzgė motociklai, ant jų sėdėjo tokiais pat dėmėtais desantininkų rūbais kareiviai, jie per miškelį užvažiavo į viršų ir iš automatų šaudė. O mano širdis ne verkė, bet suakmenėjo, juk mano sūnūs dar negrįžo namo. Aš mačiau, kaip žmonės nusileido į mišką ir ėjo tuo keliuku. Pašaudę jie grįžo vėl atgal link vandens valymo įrenginių.
Grįžo vaikai, aš negalėjau žodžio ištarti, tik suvokiau, kad jie gyvi ir, ačiū Dievui, sveiki. Sūnūs mane paguldė, bet aš kas minutę šokinėjau ir žiūrėjau pro langą, gal kam nors reikia pagalbos ar prieglobsčio.
Kitą dieną, sukaupus jėgas, nuėjau prie Televizijos bokšto, ten jau buvo daug žmonių, lietuvių ir kt. tautybių, uždegėme žvakeles, dėjo gėles. Aš verkdama pasakojau apie nakties įvykius, kažkas fotografavo, kažkas įrašinėjo, bet man svarbiausia buvo pasakyti žmonėms apie tuos ten siautėjusių kareivių žiaurumus ir žmonių didvyriškumą, norėjimą ginti savo kraštą. Džiaugiausi jaunimu, ypač atvykusiu iš rajonų. Jie sužvarbę, sušalę, jie važiuoja šimtus kilometrų, kad budėtų, kad paremtų savo petimi, savo širdies šiluma. O žmonės, kurie tikite, kad Lietuva bus laisva, aš lenkiuosi prieš Jus, aš didžiuojuosi jumis, kad nepalūžot, kad išlikote ištikimi savo Tėvynei, Lietuvai, kad nepatikėjot atėjūnais, kurie sujaukė mūsų šventus namus, šeimas. Daug kam sugadino gyvenimą.
Mano tėvelis 1945 m. buvo nužudytas, su mama likome šeši mažamečiai vaikai. Nė vienas iš mūsų netapo komunistu. Tai jie įnešė sumaištį tarp mūsų lietuvių. Aš klausiausi TSKP plenumo, kur buvo išrinktas Nacionalinio gelbėjimo komitetas, kurio vadu buvo paskirtas Burokevičius, Jermalavičius, Karišauskienė, Dudarev, Šved, Kuolelis.
Aš girdėjau Karišauskienės pasisakymą. Ji kvietė visus komunistus, sakydama – juk mes žinome visus vaikus, kurie užaugo tarp mūsų ir kuriems jau reikia eiti į kariuomenę, bet jie neina, vengia, dėl to reikia stebėti, kur jie yra, kada grįžta į namus ir pranešt Komisariatui.
Kol nebus uždrausta komunistų veikla, dar prisikentėsim. Aš suprantu, kad tai turi būti padaryta būti demokratiniu būdu, bet su komunistais niekada demokratiniais metodais nebus galima sutarti. Jie įpratę būti geriausi, viską žinantys ir viską galintys. Man dirbant materialinio tiekimo komitete, komunistai, būdami karo veteranais, nors būdami nekompetentingi, nekvalifikuoti visus mokė ir visiems vadovavo. Jiems visos lengvatos, apdovanojimai, jų žodis buvo lemiamas. Žinoma, prarasti viso to jie nenori.
Reikėtų paleisti visus rajkomus – tiek darbo partijos, tiek komunistų, paskelbti už įstatymo ribų, kaip Komisariatus. Tegu nebūna jokios pirminės komunistų, darbo partijos gamyklose, organizacijose, įstaigose. Juk jie ten susibūrę tik trukdo dirbti. Išnyktų CK, rajkomai, o būdamas pogrindy ne ką nuveiksi.
Jokių kompromisų su išdavikais, praliejusiais nekaltų žmonių kraują. Tai Šved, Burokevičius išsiprašė desantininkų ir pasikvietė tarybinę armiją mus žudyt, naikint viską, laužyt, griaut.
Negalima leist, kad televizijoj būtų jų žargonas, jų pikti veidai, kurie nekenčia mūsų, lietuvių, mūsų žmonių. Jie mūsų visų akyse budeliai ir išdavikai. Aš mačiau tą siaubo naktį armijos siautėjimą, kuri yra svetima nuo 1940 m., kuri įžengė į mano kraštą – Lietuvą – kaip okupantė, įšliaužė kaip mirtis. Aš gerai atsimenu (buvau 8 metų), kai jie ėjo keliais, laukais, dairydamiesi, dangstydamiesi, nes žinojo, kad ne kaip svečiai, ne kaip laukiami atėjo, o kaip įsibrovėliai. Jie nešė mirtį, jie jau tada vogė iš žmonių maistą, daiktus. Tai, kas dabar kiekvieno lietuvio širdy, jau niekas neišdegins nei su jokiais ginklais, nei melo žodžiais. Visa širdimi, visom jėgom mano krašto žmonės atiduos viską savo išrinktam Parlamentui, padės deputatams, Vyriausybei. Aš, būdama tarp žmonių, supratau, kad jie dalinsis duona, bet netarnaus išdavikams burokevičiams, švedams, kurie vaduoja, kovoja 50 metų, tik nežinia nuo ko ir kada pagaliau jie išvadavę patys išsinešdins iš mūsų šventos Marijos žemės. Tegu dega žemė po jų kojomis, nes aš jų negailiu, negaila man būtų jų, nes matau, kad tauta jau nuo jų nusisuko.
Gerbiamas Pirmininke Vytautai Landsbergi,
Gerbiama Aukščiausioji Taryba
Negaliu neparašyti Jums. Esu iki sielos gelmių sukrėsta.
Visada didžiavausi savo lietuvių tauta, jos žmonėmis. Džiaugiausi išrinktais geriausiais mūsų Lietuvos sūnumis ir dukromis į Parlamentą.
Gyvenu Lazdynuose, prie Televizijos bokšto. Remiu mūsų parlamentą, dalyvavau kasdieną mitinguose prie Spaudos rūmų, Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie Televizijos bokšto. Tą nelemtą 12-tą dieną budėjome prie bokšto iki 24 val. Parėjau namo sušilti. Atsiguliau ir apie 2 val. pasigirdo tankų ūžimas, pradėjo drebėti langų stiklai. Pašokau aš, sūnūs ir nubėgom prie bokšto. Mačiau viską, kas vyko prie bokšto. Visi lietuviai buvo susikibę rankomis, susibūrę aplink bokštą. Tankai pro tvorą tiesiai prie bokšto atsidūrė šalia, šaudė, išdaužė langų stiklus ir įsiveržė į bokšto vidų. Jiems nieko nėra švento. Kokių jie motinų pagimdyti? Aš buvau 8 metų, kai 1941 m. birželio mėn. įsiveržė Raudonoji armija, aš tada mačiau, kaip mušė žmogų, kuris pasakė, kad tai okupantų, o ne mūsų armija. Žinoma nebūtų jie supratę, jeigu nebūtų atsiradę išdavikų, kurie išvertė į rusų kalbą. Menu visus to karo žiaurumus, kaip jie išvarydavo žmones iš namų, patys ten apsigyvendavo (beje, taip buvo pasielgę su mūsų šeima). Mes tėvas, motina ir šeši vaikai nuėjom miegoti pas kaimynus, o jie šeimininkavo mūsų namuose. Taip iki šiolei jie jau 50 metų šeimininkauja mūsų tautos namuose. Vadina mus bailiais, patikliais vaikais… Apsirinka jie, lietuvių tauta nešioja širdy nuoskaudą, bet ji kaip gyva žaizda. Jau trečią dieną aš pakirsta skausmo, nesikeliu iš patalo. Po to, kai mačiau, kas vyksta, aš stovėjau suakmenėjusi, priaugusi kojomis prie žemės ir meldžiau Dievą, kad greičiau į mane šautų, o ne į jaunus žmones, kurie didvyriškai stovėjo, netgi su vėliavomis rankose. Dieve, atkeršyk jiems, tiems budeliams. Nuo dujų, kurios paralyžiavo ne vienam orientaciją, vyriškis pastūmė mane ir mes nuėjome miško link. Vos vilkdama kojas parėjau namo. Stovėjau už lango, mačiau kaip dalis žmonių nuėjo į mišką su vėliavom. Paskui juos į kalną nubėgo dryžuotais rūbais kareiviai. Dar pavieniai šūviai girdėjosi. Atidariau duris, išbėgusi į lauką kruvinam vaikinui su dviem mergaitėm subintavom galvą, dar kitą nuvedėm prie mašinos. Mane purto šaltis, aš nežinau kaip gyvent. Bet tai – tik laikinas sukrėtimas. Aš žinau, kad reikia priešintis visom jėgom, visiems.
Nusikaltėlius – bolševikus – reikia atiduoti lietuvių tautos teismui. Aš nesuprantu, kaip Švedas gali būti šalia Jūsų. Juk tai Judas išdavikas, privedęs prie šių tragedijų Lietuvą. Lauk iš Lietuvos Burokevičių, Jermalavičių, Kuolelį, Švedą, Naudžiūną, Burdenką, Bradovskį, Jonušką, Šurupovą, Visockį.
Mūsų šventa žemė turi išvyti išdavikus.
Aš visa širdimi su Jumis, žinau, jog Parlamentas padarys viską, kad apgintų savo Lietuvos žmones, lietuvių tautą.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 61–65