Aš, Erikas Petrikas, tą tragišką sausio 13 d. naktį kartu su keturiais savo draugais, kaip ir prieš tai keturias naktis, budėjau prie svarbių objektų, kurie galėjo tapti agresoriaus atakos objektais. Kadangi vienas iš draugų vairavo mašiną, tai per naktį galėdavome aplankyti ir Nepriklausomybės aikštę, ir aikštę prie TVR komiteto, ir Televizijos bokštą, netoli jo prieš rytą eidavome nakvoti, nes keturi iš penkių gyvenome Karoliniškėse.
Prieš vidurnaktį atvykome prie Televizijos bokšto, paklausėme gražios armonikos melodijos bei padainavome kartu su ten buvusiais, tarp kurių išsiskyrė nemaža dalis atvykusių iš Žemaitijos.
Po to apėjome aplink visą bokštą. Už kupolo stiklų pačiame bokšte jauni vaikinai žiūrėjo video filmą, lauke buvo matomas tik vaizdas, prie kurio taip pat būriavosi būrelis žmonių. Manyčiau, šių vaikinų galėjo būti apie dešimt, jie buvo aiškiai matomi per stiklą. Kadangi buvome susitarę, jei pasimetame, tai susitinkame prie įėjimo apačioje, visi susitikę nutarėme nueiti į mašiną arbatos. Mašina buvo pastatyta nuo bokšto į 41 vidurinės mokyklos pusę, būtent ten, kur vėliau sutraiškytas Moskvičius-Iž (kablukas) ir tamsus Žiguli 2108 ar 9.
Buvo 1.30 val. nakties. Mes nespėjome paliesti ant mašinos padėto termoso, kai pravažiavo milicijos mašina ir per garsiakalbį buvo prašoma užstatyti kelią, nes važinėja tankai. Metę į bagažinę radiją, termosą pasileidome bėgti prie centrinio įėjimo, sustojom visi kartu. Netrukus pasirodė ir tankai. Pasukę nuo Žvaigždžių gatvės, jie nesitikėjo sutikti tiek žmonių vieningumo ir drąsos, kurie pravažiavimą link bokšto užstojo kartu su transportu. Negalėjau atsispirti norui kažką daryti, dviese nubėgome prie pirmojo tanko, ten greitai atskubėjo ir kiti mūsų draugai. Pasigirdo jau aiškiai girdimi šūviai, tačiau jie neužslopino mūsų skandavimų. Tankai šaudė toliau, lyg liepdami atlaisvinti kelią.
Kažkas patarė bėgti aukštyn, nes prie bokšto trūksta žmonių. Vienas iš mūsų iškart perlipo tvorą, mes, likusieji, apėjom iš dešinės, kur radome vielinėje tvoroje praėjimą.
Pribėgę bokštą, pamatėme, kad jį jau juosia nemažai žmonių. Bandėme ieškoti vietos, kur ploniausia žmonių juosta, taigi apėjome pusę rato ir atsidūrėme veidu į miškelį. Visi susikabinę rankomis stovėjome pirmame žiede, o iš viso už mūsų nugarų susidarė gal dar 5 eilės. Nemažai žmonių blaškėsi bėgdami aplink bokštą ir ieškodami vietos atsistoti. Trūko organizacijos ir vadovavimo, kuris tokiais atvejais taip praverčia. Mes šaukėme žmonėms stoti, nesiblaškyti ir laukti.
Ore pasirodė žalia raketa. Mes ėmėme spėlioti, ar tai nebus ženklas ir Aukščiausiosios Tarybos bendram šturmui. Laikas bėgo labai lėtai, ir staiga, nuo miškelio, pusės pradėjo žybčioti raudoni atšvaitai, kaip vėliau supratome – tankų prožektoriai. Tankai neskubėdami rioglino palei tvorą ir tik pravažiavę tolumoje pro mus, pasisuko ir išlaužę tvorą pasuko link bokšto tiesiai mums į veidą, tačiau važiavo ne tiesiai į mus, o pasukdami dešiniau – tarsi apsuko tą ratą, kur stovėjome, ir įsirėžė į žmonių minią apie 15 m atstumu nuo mūsų į kairę. Žmonės staigiai skyrėsi, pažiro langų stiklai, mes garsiai skatinom vienas kitą stovėti, nebėgti, nors spaudimas nuo pleišto pusės aiškiai augo ir vis stiprėjo nuo kareivių šaudymo ir tankų bei už jų važiuojančių tankečių, kurios savo manevringumu pranoko tankus, gąsdinančius važiavimu ant dar nespėjusių pasitraukti žmonių. Kai kas neatlaikęs naujų tankų šūvių, kurie priversdavo net pritūpti, ar pakreipus į mus patranką net atlaikyti stiprią oro srovę, atsitraukė prie tvoros, kiti buvo pusiaukelėje. Dar tik tankui įsiveržus į minią, pasigirdo pirmas šūksnis “Gydytoją!” ir du vaikinai nunešė pirmąją auką. Tuo metu už kareivių vorelės į minią ėjo pistoletu nešinas karininkas tamsia, kaip aviatorių, striuke.
Atstumiant žmones, be lengvųjų tankečių, ypač veikė pastovūs desantininkų šūviai, kurie pradžioje buvo šaudomi į orą, tačiau vėliau, stengiantis įbauginti, buvo šaudoma įvairiomis kryptimis, ypač bandant nustumti žmones, į kojas sužeidžiant esančius pirmoje eilėje, šaudant į betoninę sieną, kulkoms atšokant į dar nespėjusius atsitraukti žmones. Po pirmojo atstūmimo mūsų ruože susidarė tarsi keturių žmonių sluoksniai: pirmame ruože liko daugiausia jauni vaikinai, tvirčiausiai iš mūsų einantys tiesiai į mirtį. Už jų nugaros stovėjome mes, tačiau pastebėjome, kad taip dviese ir likome, vienas su kitu susikabinę rankomis, tuo tarpu kitų mūsų draugų šalia nebuvo. Tankai šaudė ir toliau, kareiviai negailėjo šovinių, šaudydami į visas puses, ypač į tą pusę, kur bandydavo priartėti žmonės. Kokie penki ar šeši jaunuoliai nutarė nesitraukti iš kelio artėjančiais tanketei, kuri važinėjo tarp mūsų, bandydama nustumti toliau iki tvoros. Tanketės vairuotojas staigiai padidindavo greitį ir staigiai spausdavo stabdymo pedalą. Taip buvo atakuojama tris kartus. Tačiau paskutinę ataką prieš gyvus žmones geležinė dėžė baigė su “pasisekimu” – kažkuris iš jaunuolių nespėjo atšokti ar paslydo ir atsidūrė po vikšrais, jį pro mus nunešė du draugai, šalia susiėmęs galvą bėgo trečiasis.
Kadangi dabar jau stovėjome nugara į miškelį, o veidu į desantininkus, tai buvo matyti ir girdėti pagal dūžtančius stiklus ir daužymus, kad patektų į vidų jie ten “šeimininkauja”. Į kairę nuo mūsų pačiame kupole pradėjo bėgti vandens srovė, mes manėme, kad buvo pramuštas vandentiekis. Pirma mintis mums likus dviese buvo surasti draugus, nes jie stovėjo kairiau nuo mūsų, stovint nugara į bokštą, taigi jie buvo visai arti nuo tanko padaryto pleišto į žmones. Radę vieną iš draugų, nutarėme eiti į pirmą eilę ieškoti likusių dviejų draugų, nes už nugaros jų niekaip nesimatė. Susikūprinę ir užsidengdami nuo kibirkščių, einančių iš automatų, priėjome prie desantininkų, kartu šaukdami savo draugų vardus, tačiau per tokį triukšmą išgirsti ką nors buvo beveik neįmanoma. Draugų nebuvo. Mes bandėme įžvelgti, gal jie kartais liko prie pat kupolo, bet tik žengus artyn, desantininkas atidengdavo ugnį ir, eidamas artyn, priversdavo likti toje pačioje vietoje. Kairiau matėsi pagyvenęs vyras, kuris, nepaisydamas šūvių, priėjo visai arti prie kareivio ir bandė kažką aiškinti. Šis, tarsi netverdamas savame kailyje, paklaikusiomis akimis pastoviai judėjo ir šaudė, tačiau vyriškis stovėjo ir tik šiam pradėjus šaudyti į kojas, atsitraukė.
Prie mūsų pribėgo vyriškis ir paklausė: “Vyrai kas čia galėtų būti? Ranka kažkokia nutirpus ir šilta viduj”. Ir parodė dešinę ranką. Rankovės viršuje prie peties žiojėjo skylutė, manau, ten buvo kulkos padaryta skylė. Vaikinas nubėgo prie tvoros. Vienas vaikinukas, prasiveržęs pro savo draugus, priėjo prie pat desantininko ir, neklausymas šio šūkaliojimų bei nekreipdamas dėmesio į šaudymą, nesitraukė. Jis stovėjo taip arti, kad desantininkas kelis kartus spyrė jam į pilvą. Už vaikinuko nugaros stovintys du žmonės vargais negalais už rankų atitraukė jį. Teko nušokti padėti laikyti jį, nes jaunuolis buvo pasiryžęs vėl pulti tiesiai į mirtį. Kad dar toliau atsitrauktume gavome šimtą automato šūvių. Netoliese ant žemės sukniubo jauna mergina, kuri tik kartojo tuos pačius žodžius, kad skauda ir kad su geležimi, todėl nesupratome, ar jai buvo suduota su buože, ar buvo sužeista tanketės. Du vaikinai nunešė ją prie tvoros. Kažkoks vyras pasiūlė mums įsidėti į ausis vatos, nors tai jau buvo nebesvarbu. Draugų vis nebuvo. Mes negalėjome apsispręsti, ar ieškoti draugų čia, ar leistis žemyn prie mašinos, kur galbūt galėjo būti mūsų draugai.
Galų gale nusileidę prie mašinos pamatėme netoliese smėlio barstytuvo griaučius, šalia buvo sutraiškytos ir kitos mašinos. Čia sutikome ir du mūsų draugus, kurie, pasirodo, mūsų ieškojo čia, nes viršuje nesurado.
Pirma mintis tuomet buvo, kad šiuo metu šturmuojami ir Aukščiausiosios Tarybos rūmai, todėl sėdę į mašiną apie 3 val. jau buvome prie Lietuvos širdies. Ir tik stovint čia, pasigirdus pravažiuojantiems tankams, pajutau lengvą virpulį, kurio nebuvo tada prie bokšto.
1991 m. sausio 26 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 53–60