Po tanko vamzdžiu
1991 metų sausio 12 dienos vėlų vakarą, nešinas termosu karštos kavos, saldainiais ir sausainiais, išsiruošiau sušildyti susirinkusiuosius prie tarybinės armijos užgrobtų Vilniaus Spaudos rūmų. Jų, tiesa, nebuvo gausu. Pro išdaužytus centrinio įėjimo durų stiklus ir užgriozdintą sulaužytais baldais patį įėjimą pastato viduje buvo matyti šlitinėjantys ir bukais žvilgsniais stebintys mus, susirinkusiuosius, automatais apsiginklavę tarybiniai desantininkai. Į drąsesnę repliką, paimtą iš tarybinį gyvenimą "brandaus socializmo" laikotarpiu šlovinančių dainų, pastarieji atsakydavo pakeldami automato vamzdį arba įjungdami akinančią šviesą skleidžiančius rūmų viduje virš laiptelių pastatytus prožektorius. Desantininkų skaičius nebuvo pastovus: tai penki, tai septyni. Prie kito įėjimo į Spaudos rūmus durų stiklai buvo neišdaužyti ir pats įėjimas nebuvo užgriozdintas. Ten irgi budėjo desantininkai. Vienas iš jų, tamsaus gymio, buvo lauke prie įėjimo, jo akys žaižaravo pykčiu ir pagieža susirinkusiems. Čia buvusiems žmonėms nebuvo leidžiama užlipti net ant laiptų. Man vis dėlto pavyko prieiti prie kito ant peties užsimetusio automatą ir išėjusio iš rūmų kareivos bei jį užkalbinti. Matyt, pastarąjį suintrigavo mano išvaizda, nes man net buvo pasiūlyta užsirūkyti. Rūmų viduje buvo matyti dar keli ginkluoti kareiviai. Jautėsi, kad jie yra kažko sutrikę ir kažko laukia. Volodia iš Ukrainos, taip prisistatė antrasis iš Spaudos rūmų išėjęs ant laiptų tarybinis kareivis, iš pažiūros nebuvo panašus į tokį, nuo kurio reikėtų bėgti. Netrukus nuo Viršuliškių pietinės pusės pasigirdo atžliugsinčių tankų ir tankečių gausmas ir pasirodė viename lygyje žybsinčios šviesos. Tai buvo ilga tarybinės karinės technikos kolona, kuri užėmė visą nuo Spaudos rūmų iki Viršuliškių mikrorajono galimą matyti ruožą. Abu prie kampinio įėjimo į Spaudos rūmus buvę kareiviai, o taip pat dar keli iš išbėgusiųjų, nukūrė prie savo bendrų, judančių su kolona. Man beliko sekti jų pėdomis. Nemaža dalis individualių automobilių vairuotojų spruko į kelkraščius ir kiemus.
Prie Televizijos bokšto aš atsidūriau prie paskutinio okupantų tanko, dalyvavusio šioje gėdingoje operacijoje, kuris stovėjo ant asfaltuoto tako, vedančio į bokštą. Kitas tankas stovėjo aukščiau ant kalnelio. Dalis žmonių buvo apimti siaubo. Nakties dangų raižė tarybinės kovinės technikos prožektorių šviesos, motorų gausmas, padriki šūviai, žmonių verksmas ir klyksmas, prakeiksmai okupantams. Tankas, prie kurio teko būti, manevravo. Aš puoliau po tanku ir atsiguliau. Mane iš po jo ištraukė pribėgę arčiau stovėjusieji. Bet tai manęs nė kiek nesutramdė. Jei būčiau turėjęs benzino butelį, šarvuotį su malonumu būčiau padegęs, bet, deja, benzino neturėjau. Nuo tanko nesitraukiau ir buvau pasiruošęs plikomis rankomis bet kurią minutę stverti pasirodžiusį tarybinį okupantą. Jokios baimės nebuvo, o apėmusi visą kūną panieka ir neapykanta buvo stipresnė už šarvuočio vikšrus. Iš tanko niekas neišlipo. Tankas vamzdžiu pradėjo gan greitai manevruoti, kaskart keisdamas aukštį, tad teko vis pritūpti, nes, nespėjus to padaryti, būčiau nublokštas į šalį. Karts nuo karto prie tanko po manevruojančiu vamzdžiu dar pribėgdavo 1–2 vyrukai. Nuo tanko sklido baisi smarvė ir burzgimas, visa tai susiliedavo su tąkart prie TV bokšto vyravusia atmosfera ir praplėsdavo kovos įvykių lauką. Kurį laiką šarvuočio motoras veikė kitu režimu, nes nuo tanko ėmė sklisti ištisi dumų kamuoliai, kuriuose buvę nespėję sudegti kuro likučiai apdrabstė mane: šviesūs batai ir balta striukė tapo klaikiai subjauroti. Desantininkams užėmus TV bokštą, pastarasis tankas iš kovos lauko nuvažiavo. Prieš tai nuvažiavo dvi greitosios pagalbos mašinos ir dar vienas tankas. Į namus grįžau apie penktą valandą ryto. Ausyse spengė, gerklėje buvo kartu, nuotaika – gyvo lavono. Tryliktosios dienos vakare CT laidoje “Laikas” Maskvai reikiamai paruoštame ir komentarais palydimame siužete apie įvykius Vilniuje pamačiau save su dar vienu man nežinomu vaikinu tupinčius po tanko vamzdžiu.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 45–48