Taip, tai tikrai buvo ta 1991 m. sausio 13-osios dienos tragedija, kruvinasis sekmadienis, kada nuo raudonųjų budelių rankų buvo išlietas nekaltų žmonių kraujas ir ašaros.
Ir man teko būti tų žiaurių, šiurpių baisybių liudininku.
Tai prasidėjo po pusiaunakčio, galbūt apie antrą valandą, kada visi aplinkinio gyvenamojo rajono žmonės ramiai ilsėjosi namuose. Prie Televizijos bokšto pasigirdo šūviai iš tankų pabūklų, sudrebinę nakties ramybę, o po kelių minučių tankai nuo administracinio pastato pradėjo laužtis per tvorą, vienas paskui kitą, apsupdami Televizijos bokštą. O paskui tankus išsirikiavę bėgo ginkluoti desantininkai ir taip buvo pasiruošta tai žiauriai operacijai, kuriai, kaip manoma, vadovavo aukšto rango karininkas. O žmonės, tuo metu buvę prie bokšto, tarp jų ir aš, susiėmę rankomis apjuosėme jį keliomis grandinėmis, turbūt buvo kokios septynios grandinės.
Visi giedojo “Marija, Marija”, “Lietuva brangi” ir kitas giesmes, tik staiga pasigirdo komanda rusų kalba “vperiod” ir tankai pajudėjo artyn prie bokšto, link stovinčių žmonių, priartėję prie pat nesustojo, o tiesiog važiavo ant žmonių. Pasigirdo kita komanda, taip pat rusų kalba, “ogon” ir sugriaudė tankų pabūklai virš žmonių galvų, o desantininkų automatų serijos pasipylė į pastato langus ir žmones.
Mačiau, kaip vienas vyras krito nušautas, o pripuolę keli desantininkai, kaip alkani žvėrys, nusitempė jį prie tanko.
Žmonės griebė nušautuosius ar sužeistuosius ir nešė iš Televizijos bokšto teritorijos. Desantininkai darbavosi šūviais, automatų buožėmis ir metaliniais strypais, nesirinkdami vyrai ar moterys, nors niekas jiems nesipriešino.
O kiti desantininkai įsiveržė į bokštą, daužė likusius stiklus, viduje girdėjosi šūviai. Vėliau po teritoriją pradėjo sukiotis tankai, kurie važiavo tiesiai ant žmonių, šaudė iš pabūklų, akino visus prožektorių šviesomis, dar vėliau darbavosi savo malonumui – varydami žmones iš bokšto teritorijos. Staiga pajutau smūgį į nugarą ir parkritau kniūpsčias, nes turėjau vėliavą, kurią, man parkritus, trypė desantininkas į purvyną, kol pamatė pro šalį bėgančią naują auką ir tada puolė prie jos. (…)
Po to aplink visą teritoriją važinėjo tankas, iš kurio sklido atsišaukimas, ar tai pranešimas lietuvių kalba. Žmonės sakė, kad tai Jermalavičius. Sakydamas tokius žodžius: “Broliai, visa valdžia jau perimta, ji gelbėjimo komiteto rankose. Tėvai eikite namo pas savo vaikus, vaikai pas tėvus, mes nenorime kraujo praliejimo...”
Manau, nusikaltėliai bus patraukti už viską atsakomybėn tarptautiniame teisme, nes jie nusikalto ne tik mūsų – lietuvių – tautai, bet ir viso pasaulio žmonėms.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 19
Lapų Nr. 42–44